Vieną popietę šalia upės

Ant žolės paprastai sugulę
Po sodriu juodalksnyno pavėsiu
Akimis įsikibę į debesis
Na o jie taip žemai – lyg žolėse

Net atrodo, kad tuoj susipurvins
Išsiteps į nuošliaužą molio
Ir sukris į sietuvą upės
Kad skaras išmazdotų bangose

Po pietų vėl pakils į kelionę
Atsidus lyg prityrę keleiviai
Ir vaivorykštėmis susijuosę
Nulinguos balti miestai kalnų

Viršum liepų apkibusių smalsiai
Taureles tyrinėjančiom bitėm
Virš beržų ir alėjų akacijų
Virpins kaitrą, užkloję šešėliais

Mes gulėsim ir gersim artumą
Tokį tirštą lyg rudenio rūkas
Taip gražu kai nusirengia protas
Ir nebreikia jau nieko ravėti

Tau per skruostą ropojanti skruzdė
Atsistojo ir dairos į plaukus
Uodžia vasarą, jaučia pilnumą
O galulaukėj strazdas šokuoja

Taip ir norisi bristi per upę
Pasroviui kol aptiksime šventę
Kur žoles skina, pina, dainuoja
Ir tvirtai stovi už paprastumą
Toltik

2007-06-28 12:06:45

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Toltik

Sukurta: 2007-06-28 21:09:20

:)))))) et viskas nuostabu :)) šiam pasaulyje :))))
apsvaigęs lyg krišnaitas :))))))))))

Anonimas

Sukurta: 2007-06-28 16:41:39

reiktų arba visai atsisakyti skyrybos ženklų, arba sudėti visus,
dabar nei taip, nei taip.. sunkina skaitymą.

Mes gulėsim ir gersim artumą
[patiko ši eilutė]