*

Santrauka:
Žodžių žaismas su galūne "...šyti"
Laba,

Kai nuspendžiu ir vėl aš daugiau nerašyti,
Išgirstu tavo paslėptą šauksmą nebylų

Kviesti jau prinokusias uogas raškyti,
Ir mesti tau jas į pintinę, nupintą iš pirštų.

Ir pradedi man mintis vėl ir vėl taršyti,
Lyg būčiau vaikėzas neužsegtu klynu.

Užteks mums toliau vien žodžiais taškytis,
Einam prie veiksmo pagrindinėse rolėse.

Juk nesame viens kitam jausmuose nurašyti,
Nors ir tikim skirtingais dievais, jų nepažinę.

Į savanorius leiski man ir vėl užsirašyti –
jie sugrįžta dažniausiai laiškuose aprašyti.

.....

Šauksmas kviečia kaip vėjas šiaurinis – sušilti
Negaliu ilgiau laukti už amžius – kartu su ledynu.

Sakai – pakentėk ir palauk dar mažyti,
Lyg pati jau nedegintum savo žvilgsniu.

Dabar taip trumpinu laiką tarp tavo eilėraščių
Ir nerašau, nes jau senai tavimi susideginau.

O atsakymą šį Tau paliksiu kaip sąžinės šauksmą,
Kaip palieki be ašarų džiūti vasaros saulėj mane...
Baltas lapas

2007-06-26 02:36:05

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): _saulute_

Sukurta: 2007-06-29 20:10:48

"Lyg pati jau nedegintum savo žvilgsniu.", "Ir nerašau, nes jau senai tavimi susideginau.". Nežinau ką norėjai pasakyti, tačiau aš supratau tai kaip gilią ir žavią mintį. O ji paprasta- kai nusisuki nuo žmogaus, nes tau kažko iš jo trūksta jis tavęs pasigenda ir pradeda siekti susigrąžinti. Kai nori vienas, nenori kitas. Nežinau ar bent dalelę šios minties norėjai įdėti į šį gražų eilėraštuką, bet aš ją radau užslėptą tarp eilučių. Man ne visada pavyksta rasti tikrąją kūrinio mintį, todėl jei ji ne ta prašau paslėpk ją tarp pirmo kablelio ir paskutinio taško.

Anonimas

Sukurta: 2007-06-26 10:04:20

Labai graži pateikimo forma ir idėja. Patiko, kad vis panašiai suskamba eilučių pabaigos, taip natūraliai. Tik jau "rašyti" su visokiais priešdėliais kiek per daug.