Nieko man nereikia, nieko... Nė vieno tavo žodžio daugiau nebereikia (pasakei per daug, skiemenys stringa gerklėj). Ašarų nevalyk, nereikia, gal liūdesys supras (nors jis – prašau). Kas nutiko? Širdy neliko nė vieno trupinio... Kokia aistra be jausmų? Bandau įkvėpt šio sąmyšio, bet oras toks sunkus, nejau nemoku aš sustot? Aš? Gal Tu... Kas nuskynė mūsų žiedus?
Ar likau viena mūšy? Naktį krito lėktuvai, sielos skilo per pusę. Koks Tu keistas dabar!
Nereikia man nieko, nereikia... Jei norėsi grįžti – aš pakeliui į namus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): rainiukee
Sukurta: 2007-06-25 01:19:14
Šį tekstą rašiau ne iš skausmo didelio ar nevilties. Tiesiog teko pajusti tokį pyktį, kuris gimdo ašaras, ne agresiją. Juk būna visko...
Tai, ka čia rašau, tėra tik veidrodis mano emocijų, jokiu būdu ne tikri (pliki) įvykiai. Šaunu, jei kai kas juos pamato.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-06-25 00:17:23
...Žodžiai po audros sieloje...skausmingi ,gražūs,drasūs...Jaudinančiai įpintas ir kitų skausmas--Naktį krito lėktuvai,sielos skilo per pusę--Man patinka Jūsų kūryba...
Vartotojas (-a): Brolis
Sukurta: 2007-06-25 00:07:54
Skausmingai pakalbėta... Praeis... Patiko, sėkmės.