Skliaute kažkas išbarstė ašaras žvaigždžių,
Akla rauda sudrumstė ramybę žiburių,
Dykumoj tamsos paklydo vieniša širdis.
Jai žvakė tyliai šnabžda:
– Ten rytuose – viltis...
Išties aušra baltąsias paklodes:
Pabus širdis,
Išskleis palūžusius sparnus viltis.
Pakils pro debesų rūkus
Ir saulei ant delnų pažers
Nuo žvakės nukabintus vaško karolius.
Vaškinės ašaros ištirps –
Ryto virpesy
Trapi simfonija svajų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2007-06-24 17:09:02
Daugokai stereotipais tapusių įvaizdžių, tai tiesa, bet iš jų sudėliota mozaika ganėtinai įdomi; o viską paaiškina paskutinė eilutė: tai - svajų simfonija, kurioje - sielai pažįstamos gaidos... Kaip godžiai kartais klausomės seniai žinomų melodijų! Vis dėlto poezija - naujų horizontų suradimas; kadangi kiekviena asmenybė Visatoj unikali, įmanomos individualios būties interpretacijos. Spektras begalinis. Žinau, kad ir įdomesnių eilėraščių turi.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-06-22 13:12:35
Viltingas.
Gražu tarp tų žvaigždžių svajoti ir klausyt simfonijos svajų... :) Patiko.