Širdis nepaklūsta įsakymui. Ieškojau toli aukso, radau tik šviesos atspindžius. Koks aš žmogus? Kažkodėl čia pasilieku ir mindau kitų principus. Kiek dar jie mane laikys? Gal nerasiu sau tinkamo kelio – nepastovumas graužia akis. Noriu pykti, taip smarkiai duoti antausį pačiam artimiausiam žmogui – sau.
Aš – nukritęs pumpuras.
Aš – vanduo mirusių gėlių.
Aš – stiklas dužusio lango...
Aš – vėjo pasiilgęs paukštis.
Aš esu niekas.
Bet man reikia erdvės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): rainiukee
Sukurta: 2007-06-21 00:37:24
Vis dėlto rašau daugiau sau, kad suprasčiau, paguosčiau kartais sutramdyčiau save. O ir rašyti man kyla noras tik tada kai viduje jau būna persikaupusios emocijos.
Anonimas
Sukurta: 2007-06-21 00:12:23
gal ir stipresnis, bet vis dar daugiau savęs ieškojimas, nei literatūrinis ieškojimas. pabandykite kitas formas, autoriau.
Vartotojas (-a): Izabelė Terhoven
Sukurta: 2007-06-20 15:44:15
Šį kartą stipresnis (literatūriškai) savęs ieškojimas. Te pasiseka.