Čia

Santrauka:
Vaikystės svirno šešėly....
Ne poezija tai – tik laukais išsibarstę šėšeliai,
Tik dangus skaudžiai rausvas, išplaukęs vėjuotom raudom.
Nebe aš taip kalbėjau – tiesiog praradimais sugėlus
Mes sukniubom prie svirno, save apsišlakstę rasom.

Tąmet  didelę braškę sulaižė suskirdusios lūpos
Iš močiutės delnų, kada kilo į dangų kranklys –
Tas senasis bičiulis, kurį mes stebėjom sutūpę,
Ir žinojom tikrai, kad maitinti krankliukų atskris.

O prisimeni bobą? Šiaudinę? Raštuotu sijonu?
Tu jai lūpas braukei su mamytės raudonais dažais.
Ne poezija tai – tik vaikystėje braidantys monai,
Kai saulėlydžiais kvepia laukai išaugtais vakarais.
Nuodai

2007-06-18 17:05:51

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Džyzas

Sukurta: 2007-06-18 23:45:02

Labai gražu

Vartotojas (-a): Baltas lapas

Sukurta: 2007-06-18 18:32:32

Čia - gražu, kaip visada,
jūsų "nepoezijoj" ir kūryboj.
Kaip vaikystės žaidimai,
kuriuos žaidžiam suaugę...

Vartotojas (-a): Besparnis angelas

Sukurta: 2007-06-18 17:11:26

Kaip tik tai poezija: išaugusi iš vaikystės prisiminimų ir subrandinta suaugusiojo širdyje... "Kai saulėlydžiais kvepia laukai išaugtais vakarais " - nerealiai gražiai...