Jai...

Išplaukčiau jei būtų su kuo
Dainuočiau jei būt kam klausyti
Jei būtų kas žiūri šiltai
Tylėčiau ir naktį žarstyčiau

Ir jeigu kas nors atvirai
Sakytų – prisėsk pasvajosim
Palikčiau ramus lyg dangus
Kai vakaro gula pavėsis

Įpūsčiau žioruojančią ugnį
Kur nors pamiškėj šalia upės
Ir viską iš naujo nupieščiau
Suspaudęs dar šiltą angliuką

Tą paukštį viršum tolumos
Išnykstantį už horizonto
Jo klyksmą link saulės laidos
Linguojantį, tvinstantį laiką

Barstyčiau pilkais pelenais
Po kojom prigulusį taką
Mėnulį, kurs lipa šlaitais
Įpinčiau į plaikstomą kasą
Toltik

2007-06-15 14:05:07

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Toltik

Sukurta: 2007-06-18 17:02:53

Beveik niekada nešlifuoju (tai duoda tik formai - man forma nerūpi, ji kinta nuo vėjo..) :), kuriu savo tempu, tai tiesiog eiliuoti minčių dienoraščiai :) kurie atviras širdis šildo :), ir man pačiam gera pasišildyti kai būnu kitose būsenose :)))).

Vartotojas (-a): tyluma

Sukurta: 2007-06-17 00:19:29

"Ir viską iš naujo nupieščiau
Suspaudęs dar šiltą angliuką"...Ir visos eilutės-šiltos,gyvos.Nežinau,ką čia reikėtų šlifuoti,juk tai taip tikra,gryna.

Anonimas

Sukurta: 2007-06-16 00:14:24

rašytas paskubom, vertėtų pašlifuoti dar..
kiek nuvilia primityvus rimas, nors melodingumas
irgi turi savo galią..

Vartotojas (-a): Besparnis angelas

Sukurta: 2007-06-15 18:17:34

Kartais tiek nedaug reikia, kad padaryti tuos nepaprastus dalykus, kurie seko po Jūsų "jei"...
Eiliukas su švelniu atodūsiu :) gražios mintys. Ypač patiko " Mėnulį, kurs lipa šlaitais, įpinčiau į plaikstomą kasą".

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2007-06-15 14:15:04

Jei patikėčiau savimi
girsčiau ko kam reikia
gal būčiau Buda judesy
po Saule darant veiksmą

dabar kol netikiu savim
tik Saulei padėkoju
tik ji neprašo iš manęs
parduoti sielos grožio