Vandens baimė

Maža valtis, plaukianti žaliais vandenimis,
nesustojanti nė prie vieno kranto,
juk nereikia tuštumai gėlo vandens,
tik reikia žmogaus, kurio neplukdo svajonėmis
keisti vandenynų padarai, kuriems nereikia
rankų, kad valdytų kiekvieną įbridusį.

Valdyk mane, nes man nebereikia oro,
kad sruventų venomis, man lieka viso
pasaulio svajonių vandenys, kurių gerti nevalia,
bet aš panyru ir trokštu, nes pasisotinti jau nelemta,
nes troškulys kankina kaulus, kurie stipresni,
nei kada mano sapnai galėjo išpranašauti.

Jis tyliai šnabžda mano vardą kasnakt,
kviesdamas sapnuoti kartu, tik aš bijau, nes
labai lengva paskęsti, o kai kūnas pabąla,
bereikia tik vieno žingsnio pasiekti svajonę,
bet laiko už kulkšnių vandenyno padarai,
jie vagia svajones, todėl atleisk - - - - -

manęs šiąnakt jau nebus mūsų sapne.
Izabelė Terhoven

2007-06-13 00:24:07

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): radaa

Sukurta: 2007-08-12 20:01:03

:)))

Anonimas

Sukurta: 2007-06-17 22:01:30

sapningas kalbėjimas. tik nereikia bijoti sapnų. jie pildo svajones, net ir blogąsias

perkeliu į poeziją prozą.

Anonimas

Sukurta: 2007-06-13 10:26:18

Pirmame posme man reikia/nereikia kiek per daug. Kažkodėl man priminė tai, ką aš pati rašydavau. Stiliumi ir galbūt šiek tiek mintimi. O pabaiga labiausiai patiko - tiesiog dieviška.

Vartotojas (-a): Tikras Dearnis

Sukurta: 2007-06-13 08:35:05

Vasariškas ir neįmantriai suprantamas kūrinys. Gerai eiliuojama mintis, su tam tikra nuotaika ir prasme. Nors kita vertus eilėraštis pakankamai sunkiasvoris - nesišvaistoma padėvėtomis frazėmis. Prozinis kūrinio atspalvis - privalumas pasirinktai tematikai.