Ištisos dienos,
Ištisos naktys
Verkia dangus.
Kas jį įskaudino?
Kas jį nuvylė? –
Ašaras pila ant žemės jausmų.
Kaip jį paguosti?
Kaip nuraminti? –
Verkia širdis.
Skausmo upelis pievą užlieja:
Prausias ramunės, žiogai,
Po vasarojaus lauką braido
Nuviltos rugiagėlės žiedai.
Vienatvės ašaras geria
Atstumtas akmuo pakelės,
Delnus ištiesęs, atleidimo maldauja
Mėlynasis dagys...
Skausmą žemei išsakęs,
Pralinksmėja dangus.
Sklaidosi debesys, šypsosi saulė –
Nurimsta širdis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2007-06-08 23:02:25
Sveika, Panteriuke! Iššifruok man (užmiesčio romantiškos „salelės“ fone) eilutę „Atstumtas akmuo pakelės“. Kartais taip jaučiuosi. Gal klystu? O tavo eilės man patinka, jos nuoširdžios.
Vartotojas (-a): Sibilė
Sukurta: 2007-06-04 22:19:21
toks šviesus lietaus paveikslas:)
Anonimas
Sukurta: 2007-06-04 18:53:57
svarbiausia, kad viskas baigiasi gerai:)
pirmas silpniausias, vėliau kiek stipriau.legvas vasariškas
kūrinukas.
kiek sentimentalokas.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-06-04 17:08:04
„Ištisos dienos
Ištisos naktys – –
Verkia dangus"
Nuviltos (čia) - ???
Patiko prieštara: „Delnus ištiesęs, atleidimo maldauja / Mėlynasis dagys" – gal tai daugiau tiktų kaip tik po sausros, kaitros, nes po lietaus visi žolynai tik atsigauna ir ... dėkoja dangaus ašaroms.