Kiek daug eilių sukurta apie jūrą,
Apie plačiąsias Baltijos bangas.
Ir kopas tas, kaip sienos tvirtą mūrą,
Apie lietaus išvarpytas vagas.

Kokie darbštuoliai broliai lietuvaičiai
Ir jų sesytės geltonais plaukais,
Kokie galingi buvo mūsų kunigaikščiai
Anais senais mūs protėvių laikais.

O šiandien žiūrim, ar dar mes ką turim?
Kur riteriai, kur geltoni plaukai?
Kodėl tiktai į tą senovę žiūrim,
Ar jau netalentingi mūs kartos vaikai?

Juk, rodos, tokią pačią kasą pinam
Ir žemę aria ta pati žmogaus ranka.
Kasdien juk tuos pačius takus mes minam,
Ir ta pati ramunėm nusėta lanka.

Gal, kai praeis daug metų, mes išgirsim,
Kaip mūs vaikai ir apie mus kalbės.
Laimingi būsim, jeigu savo žemėj mirsim,
Ir jeigu apie mus eiles kažkas sudės...