Santrauka:
tokia, kokia mane parivertei būti
Aš savo ašaras, pavirtusias ledu,
Braukiu nuo liūdno veido.
Nors netiki, man dar skaudu,
Kad žaisti su savim tau leidau.
Aš nieko nejaučiu pasauliui,
Ir nematau, kai kitas verkia,
Globoju save nuo apgaulių,
Nors savanaudes – smerkia.
Man nesvarbu, kad aš pikta
Tarytum žaibas juodą naktį,
Kad liūdesio ir nevilties širdis pilna,
Tarytum rytas, bijantis rasos netekti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-05-05 10:44:29
spinduliuoja nuoširdumu (:
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-05-05 03:02:18
siltas liudesys:)))
Anonimas
Sukurta: 2007-05-04 22:59:43
pesimizmo ir savigraužiškumo sklidinas,
bet lengvas tas liūdesys, norėtųsi, kad jei liūdnas, tai
ir mano pečius apglėbtų...
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-05-04 21:13:51
Dabar tokia diena - ką bedarysi.
Pažvelk į gamta - bunda ji, kaip
Greitiai busi tu savo jausmuose,
Pamirši širtgėlą džiaugsmuose...
Gražus eiliukas, gaila kad liūdnas... (ex pavasaris)
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-05-04 20:37:12
Seklokas ir pernelyg asmeniškas, lyg dienoraščiui. O gal kartais taip reikia?