Brėkštant

Santrauka:
Rytas šliaužia per miestą
Aš grįžtu iš nakties ir chaoso,
Rytas aušta lyg riksmas nesuprasto,
Aš brendu per karščiuojančią aušrą
          (lyg pieną)
Jai neskauda nuo pėdų įsmigusių
          (šypsosi)

Aš plaukiu per rūkus tartum strazdas,
Užu eglių viršūnių užkliūdamas,
Paryčiais gelsvos pienės taip šnabždas
          (po liūties)
Šitaip gyva! kvėpuoja rasa
          (man į kaklą)

Per gatves pravažiuoja mašinos,
Joms nelinksma, negera ir šalta,
Jos švelniai sapnuoja bėgimą
          (į niekur?)
Neramu neramu neramu...
          (na ir kas?)

Melsvas rytas glosto pečius tavo nuogus,
Mirkteli akį kaštonų blakstienom, nusijuokia,
Išbarsto į tavo kasas lunatikus žiogus
          (skamba gitaros)
Nedrąsu, susigėsti pamilusi rytą
          (švinta bliuzas)
Bastet

2007-05-03 20:36:51

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2007-05-04 00:06:05

Neapsispręsta su ta skyryba...
Skliaustai neatlieka savo paskirties.
Tuos fonus jau išskiria „atmestos" eilutės.
Gal kiek savitesnis rimas: strazdas // šnabždas
Lyg ir 2 sudėtinės kūrinio dalys: I asmeniu ir apie tavo (pečius, kasas).
Visuma patiko, daugiau tokia duoklė nuotaikoms (švintant melsvam rytui)...

Vartotojas (-a): Pranis

Sukurta: 2007-05-03 23:06:19

Puikus eilėraštis. Skliaustuose - emocinis fonas, kuris suteikia kryptį minčių tėkmei. Blogiausias eilėraštis būna tuomet, kai sukuriama tik loginė konstrukcija. Ne vienas taip darom...

Anonimas

Sukurta: 2007-05-03 21:59:53

man irgi kliudė skliaustai.
visa kitą tarsi beldimą į dangų :)
nors blaškosi šiek tiek, bet visai
gal taip gerai atspindima vidinė
būklė...