Sėklelę pasėjo. Išdygau. Sušaldė.
Negimusią mindė, iš kur jau bebus tos sveikatos?
Nei namo, nei tvarto, nei įprastų baldų,
O, rodos, vis stato ir stato, ir stato.

Saulės prigėrus sodriai liejosi spalvos,
Nusvirusią musės alpėdamos ėdė ir džiaugės.
Paskui atsitiesus pakėliau aš galvą,
Ūsota glaudžiausi prie žydinčios Raugės.

Vasaros vėjai glostė stangrų vienumą,
Dulkės iš mano įsčių pylėsi, saujomis barstės.
Kraują apėmęs aistringas švelnumas
Grūdų gemalais mano šėlsmą užvarstė.

Paskui aš sulinkus – dalia Prometėjo,
Kupra kaip Šaulio įtemptas lankas įtrūko skaudžiai.
Grūdai, gelsvio saulės medingo priėję,
Į mano mintis ir svajas įsiaudė.