Tik vaikai dykuma eina
Smėliu į akis, akimis į smėlį
Žvelgdami, ieškodami
Ne vandens, jiems nereikia
Triukšmo, ieško saulės,
Meldžiasi per tyliai, vienas
Kito negirdi, jiems takas
Kalba garsiau.
Tik vaikai dykuma eina
Visiškai vieni klaidžioja,
Ne motinų – saulės ieškodami.
Ievų žydėjimo nesiilgi,
Svetima žemė jiems artima,
Vėjo šnaresys jų žodžius
Nusineša, saulei dovanoja
Vietoj debesų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-04-28 19:29:54
ilgesingas, ieškantis...
Anonimas
Sukurta: 2007-04-28 18:34:31
Įdomus.
Patiko anafora (tikiuosi, nesupainiojau su epifora ;)), fragmentiškumas.
Kadangi antras posmas aiškesnis ir ryškesnis negu pirmasis, norėtųsi, kad ir pirmas toks būtų, tada ryškėtų ritmas.
ps. Ne motinų – saulės – ieškodami. man rodos, šitaip turėtų būti pagal visas taisykles. :)
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-04-28 18:25:55
labai taikliai isreiksta mintis. Graziai apvilkta:)) Truputi liudna pasidare, gal, kad kurinys priverte pamastyti ir priimti tai, kaip savotiska praradima:)))