Man į kasas įpynei kasėtkos
                            juostelę. Sekei:
                          „mergyt, tu primeni man į
                            nebūties piešinį panardintą leliją.“
                          dabar – alsuok! – alsuok! /../ įsakei,
                            nes poeto siela mirs bejausmė.
                          Vakar ateidamas prirovei žibuoklių,
                            paprašei iškept omleto (iš jų).
                          genijaus širdis neklysta.
                            sapnuoki chaosą beformį! ir į
                          sapnus – mano – tu įsibrovei,  bet
                            išėjai. Telieka paslaptis –
                                     aušra be mūsų.
                          išmokei rašyti. Tikėjai, kad mano
                            rankose:
                               ...kūnas sutampa su raštu....