Kavinės tarpduryje suboluoja kelnerio figūra. Nužvelgia visus vaišingo šeimininko žvilgsniu. Ar kam ko netrūksta?..
Nerūpestingi laimingo miesto piliečiai, kramsnokite į sveikatą, juk kiekvienam sava panacėja. Tik todėl tas vaizdas ir neplyšta: griebi jį už kampų – drykst!!! Bet jis tąsus kaip guma.
Iš dangaus nukrito palšas karvelių debesis. Nuklojo šaligatvį burkuojančia marška. Pietvakariuose blykstelėjo. Nedrąsiai sudundėjo ir žybtelėjo vėl.
Tuščias užtaisas. Ponas dievas, tarsi mažvaikis, džiaugiasi petardomis. 0 gal aš irgi tik pono dievo petarda? Ššš… Pokšt!!! Ir taškas? Čia derėtų įterpti ką nors didžiai tragiško, korneliško, bet, bėda: man nesveika nervintis...
Giedrius prisidega cigaretę. Mintys nenorom grįžta atgal.
Dienos... Taip, dienos... Ilgos ir tvankios. Pažeme slenka tamsių debesų kaimenės. Medžių lapuose tūnantys gaivalai šaukiasi lietaus. Kas vakarą griaustinis dunda toli pietvakariuose, o virš miesto stogų – tik debesys ir leisgyvis, inkščiantis vėjas.
Vakarai kavinių terasose... Rūgštus vynas, pigi muzika ir Mėnulis, įsipainiojęs medžių šakose. Ir dar dangus: spindinčiai rožinis su purpuriniais debesim. Pranašauja audrą, bet rytą tu jos nesulauki.
Ko tikėtis iš tavęs, paskutine tūkstantmečio vasara? Ką gali man duoti? Pasaulis pakvaišo ir skaičiuoja kiekvieną tirpstančių metų minutę. Jo Didenybė Laikas eilinį kartą pilstomas į kiaurus indus. Paskui, jau daug vėliau, kas nors susigriebs ir ims atgailauti. O atgailaudamas trokš susigrąžinti. O susigrąžinti niekada neišeina. Jie kaip vaikai iš vieno apšnerkšto kambario pereina į kitą – naują ir erdvų – ir, suprantama, tik tam, kad vėl jį apšnerkštų.

Pro kavinės duris iškaukši kulniukai. Padvelkia brangia parfumerija. Paskui kulniukus, vos tilpdamas pro duris, – bulius. Daili rankutė nusileidžia ant Giedriaus peties. Apsimestinai atsipalaidavusiai:
– Giedriau! Sveikas...
Bulius ramus ir geraširdis. Jis manęs nepažįsta.
– Skaičiau tavo “Lux Aeternam”. Tiesmuka. Atleisk...
– Ką tu! Nieko tokio...
Buliui:
– Jau eisim?
Bulius susikaupia, kad ką nors išspaustų. Giedrius šypteli:
– Negaiškit. Buvo malonu.
Kulniukai nukaukši. Paskui juos nukrypuoja ir bulius.
Giedrius šypsosi. Giedrius myli visą pasaulį.
Dėl visa ko dėbteli į kavinės duris. Jei taip dar kartą... Dublis antras. Veiksmas! “Skaičiau tavo ‘Lux Aeternam’.” “Eik namo...”