Vėl pavasaris jaunas atjojo
Ant nerimstančio žirgo eiklaus.
Ir, prie slenksčio kiekvieno sustojęs,
Pasilabino žodžiais žmogaus.
Sužaliuos greit palaukės ir pievos.
Paukščių trelės užtvindys laukus.
Ir kaip žaviosios nuotakos ievos
Baltom sukniom pasklis po miškus.
Apkabinsiu aš liepą prie kelio,
Prie obels prisiglausiu senos,
Bet, sode neberadęs senelio,
Nuskubėsiu priglust prie mamos.
O kai kalbos išseks, į darželį
Mes nueisim su ja parymot.
Oš tėvų pasodinti berželiai,
Pasiruošę žydėt ir žaliuot.
Ir bus gera sėdėti taip tylint,
Nors ir žinant, kad reiks išsiskirt.
Ir viens kitą, gyvenimą mylint,
Net baisu pagalvoti, – numirt...
1995 04 10 11
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-04-24 21:27:08
labai siltas:))), mielas...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-04-16 01:49:01
Labai jautrių prisiminimų sodas.
O paskutines kūrinio eilutes perskaičiau:
Ir viens kitO gyvenimą mylint,
Net baisu pagalvoti, – numirt...
Anonimas
Sukurta: 2007-04-15 20:23:59
toks jau tas laikinumas, toks jau tas žmogaus gyvenimas,
gimstam ir mirštam - iš dulkių į dulkių. Galiausiai viskas baigiasi.
nėra nieko amžina.
jautrus kalbėjimas.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-04-15 20:16:04
Na visas pavasario žavesys per įkvepiamą orą ir per vaizdą: ypatingai čia CITATA> "Ir kaip žaviosios nuotakos ievos
Baltom sukniom pasklis po miškus." --- jaučiasi tas judesys trapių šmirinėjančių - pasklidusių ievų pamiškėse, paupiuose, miškuose, jaučiasi judesys trapumas ir gyvumas;
skaitant norisi įkvėpti giliai - visai plaučiais; patiko įvaizdžiai ir lyrinio herojaus vidinis minties veiksmas. gražu - tikrai norisi giliai įkvėpti skaitant, pilna krūtine pavasario ir tų žalių pievų ir palaukių patvinimo paukščių trelėmis; gyvas. kažkoks lakus;
patiko.
Vartotojas (-a): rbridė
Sukurta: 2007-04-15 19:01:41
Nuostabūs žodžiai. Puikiai sueiliuoti. Sėkmės
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2007-04-15 18:26:58
Ties Tavo tekstais visuomet susimąstau. Atrodytų, jie lengvi, sklandūs, tobulai sueiliuoti, vienok puslapį užveriu sunkia širdimi. Filosofinė prasmė lieka už teksto, ir suvokti ją gali ne kiekvienas. Tai liudija kai kurie komentarai. Nieko tokio. Sako, nėra dviejų vienodų žmonių, tačiau yra galybė artimų sielų. Gaila, kad poezijos mados šiais laikais kitokios, bet tas SODAS, kuriame gimsta šie kūriniai, amžinas: ne tik todėl, kad visi (beveik) „pasiilgstam arklio“ - svarbiausia priežastis slypi žmogiškoje mūsų prigimtyje; nebebus SODO - neliks ir žmogaus. Sėkmės ir įkvėpimo!
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2007-04-15 17:49:13
Atleiskit, Molii, šis tekstukas turėjo patekti į Jūsų žinučių skyrių. Gal, sakau, tegul jis dabar jau čia ir lieka: nesinori trugdyti labai užsiėmusių moderatorių, kad šią žioplišką klaidą ištrintų :-(
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2007-04-15 17:41:56
Dėkoju! Gaila, kad Jūsų dainavimo negalėjau išgirsti, būčiau įsirašęs atminimui... Saulėtų Jums dienų :)
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-04-15 16:48:10
Šiek tiek sentimentalu, tačiau skamba gerai, netgi nepriekaištingai.
Vartotojas (-a): Guapo
Sukurta: 2007-04-15 16:11:43
Labai gražus, toks Maironio rimu. Lengvas, patrauklus, švelnus.
Pasiimsiu - patiko. Sėkmės ;-)