užkaskite sielą delnuos
     į švytintį mirusį kaimą
šalia nukabintų paveikslų
     ir kelio pradžios
kur vėjas sugrįžta kasmet
     atsinešdamas baimę
(„nuo karo ir maro,
     nuo bado, sausros ir valdžios...“)


sudrėksta teptukas paletėje
     pirmąją mėnesio dieną
ir laikrodžiai ima iš naujo stuksenti metus
     sustirusiais kryžkelių kryžiais
     belapiais kamienais
bežodėje virsmo gelmėj atrakinę vartus
          ir svyra
          švininėm
          svirtelėm
     į paliktą gėlę - - -

--------------------------------
tą nerimo valandą grįžo į drobę garsai
išėjo kaimynai iš tylinčių savo šešėlių
ir kaukes pamiršę ilsėjosi mūsų veidai

vėjuotoj buvimo erdvėj
     virš velėnos
susėdę pasakom tikrus
     nutylėtus vardus
ir kviečiame tuos, kas ateis
     paskutinę šio mėnesio dieną
kur duona ant stalo
druska
ir medus –
ir laimė bus mūsų visų ir nelaimė

------------------------------------
teptukas nusviro suvokęs kad gimė
          iš mūsų pradžios
užkaskit jo sielą delnuos
į mirusį kaimą
(„nuo karo ir maro,
nuo saulės,
lietaus
ir valdžios“)