Mes tarsi vergai, nešam savo gyvenimo kryžių tenai,
Tenai, kur laikrodžio rodyklės juda priešinga kryptim.
Ir tarsi į betoną,
sekundės sminga viena po kitos kol galų gale sustoja.
Atominės bombos mūsų širdyse,
O galvose, šlubuojančios mintys,
Kurios kas akimirką vis skaudžiau mums primena apie save.
Tarsi tunelio gale,
Šviesa išnyksta prieš akis,
Nėra šviesos, nėra ir kelio pabaigos.
Uždelsto skausmo jėga,
Svetimo skausmo nebuvo ir nėra.
Aštrūs žodžiai, lyg skeveldros,
Susminga į ten, kur labiausiai skauda,
Per užlietas ašarom akis,
Per sukąstus dantis,
Klyksmas pasiekia net ir kurčiausias ausis.