Santrauka:
Pradaužkite stiklą, išlaisvinkit auksauodegį paukštį, jis nori laisvę išgerti!
Gyvenu po stiklu,
O už stiklo pavasaris šviečia.
Gyvenu po stiklu
Žvairaakės žiemos šalyje.
Gyvenu gal tik tam,
Kad gyventi galėčiau,
Kad išmokčiau
Gal tūkstančius kartų išduoti save.
Nebemyliu tavęs!
Ne, ne, ne! Nebemyliu pavasario...
Tik į tuščią tamsybę nakties
Sudėlioju ledines žvaigždes,
Nebučiuoju jau plukių,
Nebemokau gegučių kukuoti,
Tų, kur snaudžia
Nukirsto kaštono baltąjam žiede.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-03-17 05:54:41
Prasišviečia bent 3 siužetiniai lygiai („gyvenu", „nebemyliu!", lyrinis peizažas), bet nė vienas neparyškintas, nė prie vieno iš jų neapsistota (prasminiu atžvilgiu) ilgėliau ar giliau. Todėl lyrikos kūrinio vaizdiniai – blankoki kaip praskiestos akvarelės (nesakau, kad liko daug vandens ar kad pro ašaras!)...
Anonimas
Sukurta: 2007-03-16 22:25:31
yra įdomių vaizdinių, bet
visuma silpnoka, iš šio darbo
būtų galima kokius tris padaryt..
Vartotojas (-a): Irma
Sukurta: 2007-03-16 21:28:45
O man labiausia patiko apie kaštono žiedą. Dėkui
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-03-16 20:11:35
Pirmas posmelis patiko. Visa kita tik ieškojimas ir blogos nuotaikos, nusivylimo nuogas paroymas.
Labiausiai įstrigo - ----->Žvairaakės žiemos šalyje