Niūniuoju vėl tą dainą,
Kurios melodijos net tiksliai nežinau
(Nes jos klausiaus tik lygiai kartą).
Ir apie ką ji, niekada nesupratau.

Užuodžiu tavo (dūmų) kvapą,
Nusišypsau (taip lyg tau).
Ir užsimerkiu. Matau aš (melsvą) lapą,
Kuriame – akis, pasakančias man vis daugiau.

Prisimenu tą drovų (lyg vaiko) žvilgsnį,
Kurį bandei delnais paslėpti...
Prajuokinai pasakęs tokią mintį:
„Todėl, kad nepradėčiau tavęs akim nurenginėti“.

Niūniuoju vėl tą dainą,
Kurios melodijos net tiksliai nežinau.
Dabar dėlioju jai žodžius iš naujo,
Kurie (mane) privers šypsotis vis labiau.