Santrauka:
Mintys vakaro tyloj...
Anksčiau mano bute Džiaugsmas ir Meilė
tarpusavyje darniai gyveno.
Tai vyras ir žmona.
Buvo ir Santaika – Meilės mama.
Dabar gi čia apsigyveno Prisiminimų šeima.
Tai žmona Svajonė ir vyras Ilgesys.
Čia pat ir jų dukros plevena:
naktibalda Nemiga ir įkyrioji Neviltis.
Ši šeima į mano butą atėjo prieš mano valią.
Aš nenorėjau nešti tokią dalią,
bet visi esam Kūrėjo paslaptingoj galioj.
Visos mūsų svajonės ir troškimai dažnai gi
sudūžta lyg uolon banga... Kiekvienam
savas likimas ir neaiški jo pabaiga...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-03-12 12:23:41
Pateikimas įdomus, tačiau išvada nea:)
Vartotojas (-a): paguodos giesmė
Sukurta: 2007-03-11 18:38:15
Kiekvianam savo likimas. Bet kai labai nori- gali padaryti daug- netgi „pakoreguoti lemtį“.
O kūrinio temos pateikimas- įdomus.
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-03-11 16:22:20
tiesa...
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2007-03-11 12:18:26
Sutinku su Unruli nuomone. Manyčiau, kad pabaigai trijų eilučių per daug, juolab, kad jose trūksta koncentruotos minties pliupsnio: stebinančio, netikėto, originalesnio. Sėkmės:-))
Anonimas
Sukurta: 2007-03-11 11:35:44
Tiek jausmų vienoje vietoje -
keblu :)
bet gyva
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-03-11 09:55:37
Smagiai sužaista iki gyvo kaulo nusibodusiomis abstrakcijomis :) Įdomus sprendimas.