Taip, galiu pasakyti, kad gyvenom tik dviese. Mėgau jį stebėti, mėgau žiūrėti, kaip jis žaidžia. Mano berniukas. Mano kūnas ir kraujas. Bet tik mano, mums juk nereikėjo vyro. Nereikėjo tėvo, aš sugebėjau būti ir mama, ir tėvu. Kai tik reikėjo, aš mokėjau žaisti. Tik niekad taip ir nesupratau, ką mano sūnus galvoja. Todėl mėgdavau stebėti jį žaidžiantį, taip pat miegantį, valgantį, mėgau stebėti jį kiekvieną akimirką, ką jis beveiktų. Kartais tai erzindavo vaiką, tada man liepdavo išeiti. Jis nežinojo, ką tuo metu aš jaučiu, kaip man skauda, kad negaliu jo matyti, bet aš nežinojau, ką jis jaučia. Mes mažai šnekėdavomės apie jausmus, vaikas nelabai suprato, ką reikėtų pasakyti, jis juk negalėjo atstoti man vyro, negalėjo kalbėti kaip jis, mano sūnus buvo tik vaikas. Aš ir vėl stebėjau, kaip jis žaidžia. Dėlioja kaladėles, šneka su žaislais, kuria istorijas, o iš tikrųjų kuria mūsų gyvenimą. Jis yra visko centras, jis yra mano centras, mano pasaulio centras. Nežinočiau, ką be jo daryti, nežinočiau, kaip gyventi, aš nemokėčiau nieko. Bet kai kurių dalykų negali atstoti net jis, nemoku paaiškinti, tai būtų per daug sudėtinga. Niekada nemokėjau aiškinti, todėl nesugebėjau paaiškinti net savo vyrui, kodėl noriu, kad jis išeitų. Aš pajutau, kad jau laikas, kad jis nereikalingas čia, kad jis atneš nelaimę, kad jis turi išeiti. Turiu pripažinti, jam tai tik į naudą išėjo. Dabar jis gyvena puikiai su nauja drauge, turi pasisekimą darbe ir atrodo laimingas. Kartais jis užsimano pasimatyti su sūnumi, bet aš neleidžiu. Nenoriu, kad gadintų berniuką. O gal paprasčiausiai bijau, nesugebu susitaikyti, kad nesu vienintelė, kuriai jis priklauso. Be to vaiko aš negaliu gyventi, negalėčiau net atsikelti ryte iš lovos, nebūtų jokios priežasties, kodėl turėčiau atsibusti ir pradėti dar vieną dieną. Dabar juk yra, yra priežastis, kurios man reikia, bet aš nesugebu ja dalintis su kitais. Aš nesu egoistė, paprasčiausiai, jei kas nors pasiimtų mano vaiką, aš nežinočiau, kur dėtis, nenusiraminčiau ir tikriausiai išeičiau iš proto. Taip, būtent taip ir būtų. Žinau, kad taip negali tęstis ilgai, kad teks vaiką išleisti į mokyklą, kad jam reikia bendravimo su bendraamžiais, bet jis juk ypatingas, mano vaikas, jis nuostabus kūrinys, tad kodėl aš pati negaliu jo auginti, jo auklėti, mokyti? Kam mums reikalingi tie kiti žmonės? Man nereikalingi, man, man, man. Suskamba telefonas, nenorom pasitraukiu nuo sūnaus kambario durų, pakeliu ragelį, girdžiu savo vyro balsą, jis nori susitikti ir pasikalbėti akis į akį, sako, kad tai be galo svarbu, kad užteks slėptis savo pasaulyje. Bet aš ir nesislepiu. Tiesiog nemėgstu bendrauti su kitais, neturiu jokių socialinių polinkių, man užtenka pasišnekėti su sūnumi. Dar jis sako, kad būtent dėl sūnaus ir reikia kalbėti. Sako, kad aš suaugusi moteris, galiu daryti ką tik noriu, bet sūnus jau kas kita, jis juk negali bendrauti tik su manimi, jo asmenybė nesusiformuos normaliai, jis taps visuomenės atstumtasis. Manau, kad mano vyras perdeda tuo dramatizmu. O jam atrodo, kad pati situacija yra be galo dramatiška, kad aš einu iš proto. Taip, tai tiesa, aš einu iš proto dėl savo sūnaus, dėl jo gyvenimo, dėl jo buvimo, aš noriu, kad jis būtų laimingas, kad būtų su manimi. Vyras klausia, ar aš esu tikra, kad mūsų sūnus dabar yra laimingas, būdamas visiškai vienišas? Atrėžiu, kad jis nėra vienišas, kad jis turi mane, jam to visai pakanka. Jaučiu, jog skambinąs vyriškis jau praranda kantrybę, jis nurodo susitikimo vietą ir laiką. Pasakau, kad nenoriu palikti savo vaiko vieno namie ilgam, todėl neateisiu. Vyras visai pašėlsta, sako, kad tuomet pats ateis, o tada išsives ir vaiką. Šito aš negaliu leisti, todėl visgi pasakau, kad ateisiu. Nemanau, kad tai duos kokios naudos, bet jau nebesakau to savo vyrui, tiesiog padedu ragelį. Susitinkame šiandien, po darbo, netoli namų, kad man nebūtų taip neramu. Ramiau man tikrai nebus, kiekvienąkart, kai man reikia kur nors išeiti, sumokėti už butą, ar pasiimti honorarą iš redakcijos, kiekvieną kartą man būna siaubingai baisu, kad, kai grįšiu, neberasiu savo vaiko. Paskambinu vieninteliam žmogui, kuriuo pasitikiu – liuteronų kunigui, su kuriuo dirbame kartu redakcijoje. Lengvai rasdavome bendrą kalbą, tik aš nemėgau bendrauti, todėl nepasakyčiau, kad laikiau jį draugu. Tiesiog žinojau, kad aukštos moralės žmogus nieko negalėtų padaryti mano sūnui. O ir vaikas kunigą savotiškai mėgo. Visgi kunigas buvo vyras, o man tai nelabai patiko. Kažkur skaičiau, kad mažiems berniukams reikia bendrauti su vyrais, tai kažkiek ramino, bet visąlaik pasistengdavau grįžti kuo greičiau, nes vyrai man visuomet atrodė nenuspėjami, nesuprantami ir pakankamai primityvūs, tad jie mano vaikui nieko gero negalėjo duoti. Kunigas buvo išsilavinęs, atrodo, kad mėgo rašyti, tik todėl leidau jam bendrauti su mano sūnumi, nes gal ir šis susivilios literatūra kaip aš, o turėdamas daugiau pavyzdžių, jis įsitikins pats, koks tai naudingas užsiėmimas. Paauglystėje visuomet galvojau, kad nuostabiausi, jautriausi vyrai tie, kurie rašė. Žavėjausi begale rašytojų, jų romanais, jų supratimu apie moterį. Jie buvo visai kitokie nei mano tėvas, kuris daug gėrė, šlaistėsi naktimis, neturėjo rimto darbo, nesuprato nei manęs, nei mano motinos (na, ir aš jos nesupratau, nelabai ir stengiausi, nes nesistengė manęs suprasti ir ji). Tėvas galėjo pragulėti valandų valandas prieš televizorių nieko neveikdamas, bet jam buvo siaubinga kančia kalbėtis su manimi, neištverdavo jis nė penkių minučių. Jis niekada nesidomėjo menu, jam nenutikdavo nieko įdomaus, ką galėtų papasakoti, jis tebuvo paprastas valdininkėlis, paviršutiniškas nuobodyla. Nusprendžiau dar tada, kad ieškosiu žmogaus, visiškai kitokio nei jis, kad ieškosiu rašytojo, kuris mane suprastų. Mano vyras buvo rašytojas. Ir aš maniau, kad jis mane supras. Todėl nedvejojau, kai tuokėmės, nedvejojau, kai mylėjomės, nedvejojau nė vieną mūsų gyvenimo akimirką, man patiko jo knygos, tik jis rašė ne apie moteris. Tiksliau, po mūsų vestuvių jis neberašė apie moteris. Temos keitėsi ir tai mane gąsdino. Galiausiai, po vienos knygos apie kankinimus dykumoje, kurie buvo įvertinti visuomenėje kaip puiki alegorija, aš jam liepiau išeiti. Supratau, kad mano vyras nebeparašys nieko, kas padėtų jam suprasti mane. Aš buvau buitis, rašymas buvo ta vieta, kur neliko manęs, moters ir moterų pasaulio. Jis nebesugebėjo pajausti vidinio mano pasaulio, jam tapo neįdomu, ką aš jaučiu, kuo gyvenu, jis norėjo valgyti, miegoti, sekso, kažkokio idiliško šeimos gyvenimo. Bet aš norėjau būti jam mūza. Tik mūzos negimdo vaikų, jos negamina valgyti, tuomet supratau tai labai aiškiai, todėl liepiau jam išeiti. Viską palikti ir išeiti. Ilgai kartoti nereikėjo. Neveltui jis buvo rašytojas. Tik tą akimirką manyje vyras įžvelgė vidinį pasaulį, jo sumaištį ir tik tuomet suprato. Bet man jau nebereikėjo vyro, nereikėjo nieko, turėjau tik sūnų, jį pasilikau, vaikas greitai tapo mano gyvenimo centru. Šitas neapsakomas centras dabar žaidė savo kambaryje, o nuo to žaidimo priklausė visas mūsų gyvenimas. Visas mano gyvenimas. Šį gyvenimą dabar turiu atiduoti kunigo globon, kuris ką tik atėjo, man reikėjo eiti ir apginti teisę į šį gyvenimą. Kunigas pagyrė mano naują kostiumėlį, atsakiau šypsena, bet juk tai nieko nereiškė. Nei kostiumėlis, nei šypsena, nei žodžiai. Mano vyras taip pat pasakė komplimentą apie išvaizdą, kai atėjau. Vėl tik šypsena, vėl jokios potekstės. Vyriškis, sėdintis prieš mane atrodė rimtai nusiteikęs kalbėtis, o aš tik žiūrėjau ir niekaip negalėjau suprasti, kaip kažkada mudu gyvenom kartu. Neįtikėtina. O dabar šis vyriškis ir toliau kėsinasi į mano gyvenimą. Jis kalba daug: apie mane, mano keistą elgesį, apie vaiką, jis nori, kad leisčiau jam matytis su sūnumi, sakau, kad jo literatūra nėra tokia, kad galėtų lavinti mano sūnų, jis nusistebi ir skėsčioja rankomis, kokias gi aš čia kvailystes kalbu, atsakau, kad tai anaiptol ne kvailystės, kad aš taip gyvenu, kad gyvenimas susideda iš tų pačių literatūrinių principų – įžangos, veiksmo eigos, kulminacijos ir pabaigos – labai svarbu, kas yra tais principais atskleidžiama, ten turi virti gyvenimas, kiekvienas žmogus turi atsiskleisti kaip asmenybė, labai svarbu, kad kiti matytų herojų vidinį pasaulį. Mano vyro literatūroje neliko personažų, kurie galėtų pamokyti mano sūnų gyvenimo, jų vidinis pasaulis sunykęs, jie nesiekia tobulėjimo, jie nesupranta moterų, ten tik vyrai, kurie moterų nelaiko asmenybėmis, ten patriarchatas. Nenoriu, kad mano sūnus tai skaitytų, nenoriu, kad jis bendrautų su žmogumi, kuris tai kuria. Mano vyrą pribloškia ši teorija, jis negali patikėti, kad aš padariau tokią išvadą vien dėl jo literatūros, kad mūsų šeima subyrėjo dėl to, ką jis rašo. Dar tas vyriškis aiškina, kad gyvenimas paremtas realybe, o literatūra tėra išsigalvojimas, jo fantazijos vaisius. Ji nereiškia nieko, ji negali auklėti, sūnui juk reikia tėvo, sūnui reikia bendrauti su žmonėmis, nesvarbu, koks bebūtų jų vidinis pasaulis, sūnus turi pasidaryti savo išvadas, jis turi mokėti vertinti pasaulį pats, o ne mąstyti taip, kaip aš jam nurodau. Jau pradedu ir aš netekti kantrybės, juk aiškinu, kad sūnus gali skaityti tuos nuostabius autorius, kuriuos aš kadais skaičiau, kad jis ir pasidarys tas išvadas iš knygų, juk nieko daugiau jam nereikia, kas bus neaišku, aš sugebėsiu paaiškinti. Mano vyras jau tiesiog rėkia, kad mūsų sūnus dar visai vaikas, kad jam reikia socialinio gyvenimo, bendravimo su kitais vaikais, pasaulio ir gyvenimo pajautimo. Žmonės kavinėje pradeda į mus keistai žiūrėti, aš liepiu vyrui apsiraminti. Jis nurimsta ir išrėžia, kad iki šiol jis taikiai bandė su manim derėtis, atvesti mane į protą, bet dabar jis mato, kad esu ligonė, kad yra tarnybų, kurių pagalba jis atsiimsiąs savo sūnų (ach, tai jau nebe mūsų, o savo!) ir mane pradės gydyti. Sako, kad aš jam dar rūpiu, kad jis mane mylėjęs kaip moterį, dabar mylįs kaip savo buvusią žmoną ir savo vaiko motiną, todėl jam rūpi, kad pasveikčiau, kad negadinčiau gyvenimo nei sau, nei vaikui. O ką aš galiu atsakyti į tokius žodžius? Jis išsigalvoja, nesu aš ligonė, esu normali motina, galvojanti, kas būtų geriausia mano vaikui, kuris yra dar labai mažas ir nesugeba pasirinkti teisingo kelio, todėl kol kas aš esu šalia ir jam padedu. Vyras tyliai juokiasi, jam atrodo absurdiška, kad trejų metų vaikas jau turi rinktis gyvenimo kelią. Aš manau, kad sūnus ne pagal amžių suaugęs. Mano vyras atrėžia, kad aš ne pagal amžių suvaikėjusi. Prasideda bereikšmė diskusija, aptariam visas praeities nuoskaudas, visus buvusius nesutarimus, pagaliau prieinam išėjimo iš namų temą. Mano vyras tiesmukai paklausia, kodėl aš jį išvariau. O kaipgi, juk dėl literatūros viskas. Viskas prasidėjo ja, viskas tuo pačiu ir baigėsi. Pasirodo, aš vis dar stulbinu savo vyrą. Tegu. Jis nebesugeba suprasti mano vidinio pasaulio. O aš jau ir nebesistengiu jam atsiskleisti. Vyras apmoka sąskaitą ir pareiškia, kad jis eisiąs su manimi namo, pasiimsiąs šiandien sūnų, ryt jį parvešiąs, tada mudu pagalvosią, kaip man geriau gydytis, kas geriau vaikui, jis manąs, kad jau laikas sūnų išleisti į darželį. Niekada. Sūnus visada bus tik su manimi. Tik su manimi. Vyras maldauja bent leisti šįvakar pasimatyti su sūnumi. Na, gerai, tiek to. Jis atsiprašo, sako einąs paskambinti savo draugei, aš palaukiu. Pareiname namo. Mano nuostabai ir pasibaisėjimui sūnus puola tėvui į glėbį, vadina jį tėveliu, sako, kad labai pasiilgo. Iš kur jis toks protingas, kad žinotų, kas yra ilgesys? Ar aš nesakiau, kad mano sūnus – nepaprastas vaikas? Jaučiu, jog veidu srūva ašaros. Mano sūnus taip manęs nepasitinka, jis pasisveikina, kai noriu jį pabučiuoti, jis atsuka skruostuką, bet jis niekada man nepuola į glėbį. Susmunku ant sofos, tai tetrunka akimirką, tėvas su sūnumi nieko nebemato aplink, aš jiems nebeegzistuoju. Prieina kunigas, jis kažką kalba, lyg ir sveikina mane su tokia puikia idėja kaip sūnaus ir tėvo pasimatymas. Niekada nekalbėjau su šiuo menkai pažįstamu vyru apie priežastis, kodėl neleidžiu sūnui matyti tėvo, jis žinojo tik faktą, kad sūnus nemato tėčio. O pasakyk, kaip, kaip tas mažas vaikas sugebėjo pusę metų išsaugoti tėvo prisiminimą, kaip jis atpažino jį? Pasirodo, rėkiau, todėl visų akys nukrypsta į mane. Aš vėl egzistuoju, aš vėl esu. Mano vaikas klausia, ar mamytei kas nors nutiko? Mano šviesulys, mano saulė, mano protinguolis, mano gyvenimo centras. Įsikniaubiu į sofą, nesugebu nustoti raudojus, nebegaliu valdyti savęs. Mano vaiko gyvenime yra kitas žmogus. Kitas žmogus, kuris taip lengvai sugeba išstumti mane. Pajuntu ant savo kaklo mažas rankeles, apkabinu savo sūnų, aš noriu, kad tai tęstųsi amžinai, kad amžinai sūnus laikytų mane, jis mano centras, jis mano pusiausvyra, jis mano gyvenimas. Mano gyvenimas pradeda spurdėti, jam pabodo, jis nori eiti žaisti, jis nori tėveliui parodyti, ką pastatė, ką nupiešė, jis nori dalintis savo gyvenimu su tėveliu. Bet aš nenoriu, juk sūnaus gyvenimas – mano gyvenimas, viskas juk nuo literatūros priklauso, aš nenoriu, ten nėra moterų, ten nėra jų pasaulio. Kunigas atsisėda ant sofos ir laukia. Tikriausiai tikisi, kad prakalbėsiu. Niekada nebegalėsiu nieko pasakyti. Aš nebeturiu savo gyvenimo, nebeturiu žodžių, nebeturiu jausmų, esu tuščia, nes jis išėjo su tėveliu. Mano vyras sako pasiliksiąs nakvoti, nenorįs manęs tokios palikti, girdžiu, kai jis tą patį pasako telefonu, tada padėkoja kunigui, atsisveikina, nuveda mane į lovą, paguldo, paklausia, ar nurengti, bet nesugebu nieko pratarti. Jis lėtai ir atidžiai mane nurengia, suranda komodoje pižamą, aprengia, nesigėdiju, nesigėdija ir jis, juk buvom sutuoktiniai, bet nesugebu pajusti jo rankų prisilietimo, kuris anksčiau mane uždegdavo, kurį dievinau, tas rankas, jų lytėjimą, o dabar nebejaučiu. Mano vyras paguldo mane, apklosto, užgesina šviesą. Girdžiu, kaip kitam kambary pradeda čiauškėti mano sūnus, jis kažką pasakoja, tada prašo jam paskaityti, tėvas skaito, o mano veidu tyliai rieda ašaros, jos nesustoja visą naktį, net kai abu vyriškiai užmiega, verkiu ryte, kai jie bunda, verkiu, kai jie atneša man pusryčius, jau verkiu be ašarų, organizmas nebesugeba skausmo išlieti sūriu vandeniu, man beliko tik kraujas, kurio kūnas nenori atiduoti, verkiu viduje. Verkiu, kai vaikas klausia, ar mamytė serga, verkiu ir kai tėtis atsako, kad serga, bet greitai jai vėl viskas bus gerai, kad nesijaudintų, kad jie padės mamytei pasveikti. Tuomet aš užsimerkiu. Mamytė jau niekada nepasveiks, gyvenimas neišgydomas, neišgydomas ir tas gyvenimas, kurio nebėra. Mamytė jau nebeatsimerks, sūneli. Atleisk, bet tu buvai mano gyvenimas, mano centras, o aš nesugebėjau tavimi dalintis, aš buvau savanaudė, aš norėjau tavęs tik sau, aš negalvojau apie tave, galvojau tik apie save. Atleisk, sūnau, ar sugebėsi man atleisti? Juk dėl literatūros viskas. Viskas prasidėjo ja, viskas tuo pačiu ir baigėsi.