Tu kartais išeini į užpustytą krantą
Per slystančius kelius nuo alpiškų kalnų.
Ten šėlsta girtos snaigės – baltos baltos,
Paversdamos tave taip pat girtu.
Kažką Tau šiurkščiai šnibžda sausas vėjas,
Užmerkdamas išblyškusias akis.
Ilgėsies jo kaskart namo parėjęs,
Kai šerkšno nėrinius ant lango išrašys.
Tau reik žiemos kaip geliančio šaltumo –
Įkvėpti šnervėm ledo gaivumos
Ir jausti, kaip Tave sušildys kūnas,
Sulaukęs grįžtančio iš piešinių žiemos.