Be poilsio aš turiu kovoti prieš gyvybę,
kurią jūs saugot bet kokia kaina.
Ir tik tada galiu pailsėti,
kai jūsų dūšia iš kūno išeina.
Žinau, aš ne gražuolė
ir koketuoti su manim nieks nedrįsta.
Aš žmogų aplankau ligos guoly
ir man vis tiek - ar jis biednas,
ar bagotas ar aferistas.
Mirdami visi mano vardą mini,
ir veja mane šalin,
bet aš stoviu lyg akmeninė
ir žiūriu į ligonį baisiom akim.

Ko jūs verkiat, ko jūs raudat
netekę savų ar draugų,
negi nesuprantat,
kad žemė - tai vieta vargų.
Gerai, mielieji, kad nežinot,
kada aš į jūsų šeimą ateisiu,
ir gal ne vieną kartą.
Mano pareiga nuvesti jūsų sielą
iki dangaus vartų.
O toliau - Dievulis sprendžia
ir šv. Petrui leidžia
lydėti jūsų sielą
iki rojaus ar pragaro vartų,
pagal tai, kiek nusidėjot kartų...