Barometras

Santrauka:
...
Mums padovanojo Venerą. Tiksliau būtų sakyti  – atidavė Florestano draugė skulptorė, atseit jai jos nebereikės. Taip ir pasakė – nebereikės. Matyt, išvykdama į Čikagą ištekėti už padoraus našlio, manėsi pati ja būti. Taigi vieną gražią dieną į mūsų lizdelį įvirto du vyrai ir pastatė Venerą Florestano kabineto pačiame viduryje.

Maždaug penkių pėdų aukščio, per keturiasdešimt svarų gipsinė Miloso Veneros kopija su kukliai palenkta galvute, nors ir be rankų, bet gražutėmis it mergaitės krūtimis, stovėjo atgręžta į Florestano rašomąjį stalą. Jis sėdėjo už jo ir tylėjo. Kai paklausiau, kur mes ją dėsime, gūžtelėjo pečiais. Tai reiškė, kad ten, kur ją nuspręsiu pastatyti, jai ir bus tinkamiausia vieta.

Iš karto sumečiau, kad tokios vietos mūsų lizdelyje kaip tyčia nėra, bet Florestanui to nesakiau. Nenorėjau gadinti jam nuotaikos. Mačiau, kaip jis patenkintas spokso į meno kūrinį, nesiima jokio darbo ir kažin ar besiims.

Mano trapius petelius užgulė neeilinė problema. Ilgai neužmigau, į galvą lindo keisčiausi vaizdiniai, kurių negalėčiau papasakoti net savo psichiatrui. Mačiau vienintelę, nors ir ne pačią geriausią, išeitį: pastatyti Venerą už sofos atlošo, iš už kurio kyšotų tik simpatiška Antikos  šedevro galvutė. Nei krūtų, nei nupjautų rankų, maniau sau, nereikia.

Kitą dieną, šiaip taip įspraudusi Venerą numatytoje vietoje, nustėrau: jos krūtys per plaštakos ilgį kyšojo kaip tik virš sofos atlošo, būtent toje vietoje, kurioje Florestanas guldamasis pasideda pagalvę ir iki ryto užsimerkia. Mane apėmė panika. Taigi Florestanas gali ir neužsimerkti. O tai labai kenktų jo akims. Mat Florestanas kartais miega atsimerkęs, po to jam peršti akis, jaučiasi jis nepailsėjęs, negali dirbti  protinio darbo, tiksliau – negali nieko. Be to, man visiškai nepatiktų, kad Florestanas miegotų atsimerkęs prie Veneros krūtų.

Kelias dienas, kol Florestano nebūdavo namie, aš su Venera tampiausi iš kampo į kampą  ir galutinai įsitikinau – ji mūsų lizdelyje nepritampa niekur. Tai reiškė, kad kur ją bepastatyčiau, Florestano akims grės pavojus.

Tik po giliausios meditacijos mane aplankė nušvitimas, toks, koks ateina vienam iš milijono budų per tūkstantį metų. Venerą pamačiau idealiausioje mūsų lizdelio vietoje, kokios ji nerastų niekada  per amžių amžius.

Išsikviečiau profesionalų stalių ir paprašiau, kad jis knygų lentynoje, kuri yra už Florestano nugaros, kai jis dirba, ir visai šone, kai jis gulasi ilsėtis, padarytų Venerai nišą, atitinkančią jos gabaritus. Čia ir užkėlėme baltą it gulbė Venerą, kuri fantastiškai įsiprojektavo be jokių neigiamų emocijų. Tamsiame nišos fone baltas siluetas atrodė įspūdingai – tarsi muziejaus eksponatas. Palubėje, ant knygų lentynos viršaus, tiesiog virš Veneros galvutės, pastačiau didelį vazoną su vešliomis žemyn svyrančio kambarinio beržo šakomis, kurios romantiškai  pridengė per du tūkstančius metų sulaukusią mitinę gražuolę. Taip, geresnės vietelės nė pats Milosas nesurastų. Aš džiūgavau. Didžiavausi savo išmintimi, nes neprisiminiau nė vienos iš savo pažįstamųjų, kurios vyras turėtų tokį jaukų savo darbo ir poilsio kampą.  


Bet atsitiko keistas dalykas, kurio negalėjau nei numatyti, nei nujausti, nei susapnuoti.

Vieną dieną prie Veneros pamačiau pastatytą plastmasinį gerokai nučiupinėtą ir klijais apskretusį buteliuką su kažkokiu, man pasirodė smirdinčiu, skysčiu. Iš buteliuko kyšojo apkramtytas kokteilių šiaudelis. Ne, tokiam šlykštukui prie Veneros tikrai ne vieta. Dviem pirštais bjaurėdamasi pernešiau buteliuką į kitą vietą.

Kitą dieną  Florestaną aptikau stovintį prie Veneros it stulpą. Manęs jis jau kuris laikas nebematė. Priėjusi viską supratau. Šlykštukas vėl buvo padėtas prie Veneros. Tai BAROMETRAS, pasakė Florestanas, ir toliau spoksojo neva į jį.

Kone tekina nubėgau į savo kambarį galvoti. Man buvo visiškai nepriimtina, kad skoningos, meniškos nišos vaizdą gadina kažkos suskretęs barometras. Ir kam mums toks? Taigi galima nusipirkti tikrą barometrą, kokios tik nori formos, net įmontuotą, tarkime, į kokį nors Amūriuką ar Satyrą, kas visai tiktų prie Veneros. O čia kažkoks savos gamybos primityvus prietaisas, į kurį pažiūrėjęs niekas nesuprastų, kad tai barometras. Bet tą bjaurybę padarė pats Florestanas. Kaip jam paaiškinti, kad tai negražu, netinka, neturėjau supratimo, bet nutariau pabandyti. Stengiausi įtikinti, kad barometras labai geras dalykas ir mums tikrai  jo labai trūko, tik tokios neišieškotos formos, kaip dabar, jis nelabai tinkąs prie unikalaus meno kūrinio – garsiosios MilosoVeneros, arba kitaip dar vadinamos Afrodite. Taigi būtų gerai, kad Florestanas barometrą pasidėtų kur nors kitur.

Iš Florestano akių mačiau, kad jis suprato ir man pritaria. Lengviau atsikvėpiau ir laukiau, kada  pats perkels tą savo barometrą į kitą vietą.

Po kelių dienų vėl aptikau savo mokslininką stovintį prie Veneros it stulpą. Bjauraus buteliuko nuo klijų nebebuvo. Jo vietoje stovėjo didelis Eifelio bokštas. Tai tokios formos butelis. Na taip, tik Eifelio bokšto mūsų lizdeliui prie Veneros ir tetrūksta. Jame  buvo žydras skystis, o į viršų stiebėsi medicininis stiklo vamzdelis su padalomis. Man nebereikėjo aiškinti, kas tai. Supratau – BAROMETRAS.

Supratau ir dar kai ką – kitur jo perkelti man jau nebepasiseks.




2006, lapkritis
Irna Labokė

2007-02-12 17:40:22

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2007-02-12 18:52:16

Tai kur jūs ten gyvenate? Tai Miloso Veneros, tai barometrai... :) Priminė Kristupo Kolumbo laikus, maždaug tokį piešinį galvoje susidariau. Už lango bėgioja nusmurgę, linksmi vaikiščiai, pakrantėje sūpuojasi mediniai laivai ir galybė žuvėdrų... O butuke - visokio plauko eksponatai, dovanos nuo nesuskaičiuojamų gerbėjų ir naujųjų "meninykų".
Šiaip sklandžiai aprašyta. Nei patiko, nei nepatiko.