Aš pažadu, kad paskutinio taško Tau
gyvenime šiame dar greitai nepadėsiu.
Išliksiu toks, kokį mane sukūrei mintyse –
drąsus ir išmintingas, nors rašantis eiles.

Prisipažįstu, man kartais nepakakdavo jėgų
gyvenimo atkarpoje padėti tašką
ir vėl pradėti viską iš pradžių,
lyg iki šiolei būtų negyventa.

Tai, ką užbaigdavau, aš stengiausi
išsaugot savoj atmintyje giliai,
nors ir žinojau, kad pratęsimo,
klaidų pataisymo jau nebebus.

Apgaudavau save, galvodavau – trumpam,
išlikdavo tai neapsakomai ilgai.
Norėdavau nujaust, kad to jau nebebus,
likimas krėsdavo kvailas išdaigas vėl.

Savy ieškojau priežasties pasaulio,
kuris vis gręžės, sukos nuo manęs.
Suvertęs bėdas sau, likimui pasiguodęs,
panirdavau į darbą, dabar – savas eiles.