Našlei

Santrauka:
senų laikų prisiminimai dar rusena...
Kai pirmąkart išvydau
tave anais laikais,
buvai tu jaunas, buvai gražus,
juodais vešliais plaukais.

Ranka į ranką kopėm
gyvenimo kalnan.
Per vėtrą, audrą ėjom
takais vingiuotais ten.

Mirtis išskyrė mus –
nebeplaka tavo širdis.
Mūsų ašarų ir raudų
tu jau negirdi...

Sūnus, dukrelė mieloji
tave vis mini.
Ir aš, žmona mylimoji,
esam nusiminę.

Raminkis, širdie, gana gedėti.
Tavo likimas – likimas visų.
Noriu tik sapne tave regėti
ir laukti, kai būsime kartu.
herbera

2007-01-30 13:17:59

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): paukščio sparnai

Sukurta: 2007-01-30 19:05:09

geras

Vartotojas (-a): Tikras Dearnis

Sukurta: 2007-01-30 17:28:16

Labai tiemukas. Kaip eilėraštis jis seklokas. Kaip prozinis sumanymas - pusė bėdos, gan neblogai susiskaitė. Laukiame naujų kūrinių.