Dar pabūk, kol vakaras be vėjo,
Kol negrįžtantys pasirenka takus.
Tiek nedaug, atrodo, laiko tepraėjo,
Tiek nedaug, net širdžiai nejauku.
Kas belieka, tik balsai be aido,
Tik ištroškusio alsavimas kely.
Krinta prieblanda ant tavo veido.
Tu žinai, kad nebegrįši, ir tyli.
Ta naktis – kur miestą užrakina,
Ta beprotiška viltis anapus sutemų...
Kas supras? Žaros tamsėjantis plakimas
Neišblaško nuo minčių liūdnų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-03-13 16:25:00
Krinta prieblanda ant tavo veido-labiausiai įsigėrė...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-04-11 17:12:28
Labai nuoširdus ir dainingas tekstas.
Beveik kiekviena eilutė – savita ir leidžianti sau dvelkti paslaptimi.
Džiaugiuosi atradęs taip prasmingai rašantį kūrėją (kaip giminietį sau :) )
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2007-01-30 16:47:35
mielas dalykas į mėgstamiausius
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-01-30 12:38:30
Sužavi lyriškumu,nors tema daug kart girdėta.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-01-30 11:04:20
Paprastas, skaitomas, sklandus.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2007-01-30 10:10:28
O Jūs, Albinai, padarykite tą vakarą tokį vėjuotą, kad jai net mintis išnyktų kažkur dingti, nebūti, išvažiuoti.. Dar nevėlu. Galės ir sugrįžti. Bet jeigu jūs tik taip:
"Dar pabūk, kol vakaras be vėjo" .... Tuomet iš tiesų, kaip viena bobutė sakė...