Tarp nuskurdusių gatvės grindinių
Kažką parklupusį raudant girdi
Žibintai nuo sukruvintų keiksmų
Parausta spausdami širdį

Aidas plieniniais juodvarniais virsta
Apsidairau ir nustebus stebiu
Kaip tamsoje plasnojimas ištirpsta
Skambėdamas devynetu balsų

Migla apgaubia rūkas tarsi jūra
Bežaisdamas šešėliais menamais
Matau gatvėje parklupus judant
Neatpažintą savo gyvenimą