Svajonės

Išsiblaškė mažutės svajonės,
Drugeliu jos dangun nuplazdėjo.
Baigės tuščios, bereikšmės klajonės,
Liūdesys, tuštuma prasidėjo.

Aš, palietus pirštu stiklą drėgną,
Vėjo staugiančio lyg pakerėta,
Stebiu medį – sušalusį, liekną
Sniego patalu storu uždėtą...

O aplinkui žiema balta drobe
Visą žemę užklojo valdingai.
Saulės spindulius šaldo, pagrobia,
Laiko valdžią savy galingai.

Jei skubėtų upelis prie miško,
Jis išliktų niekad neužšalęs.
O dabar jis sustojo, išblyško,
Jo vanduo kaip numiręs, pabalęs.

Laiko ratas niekad nesustoja,
Jis gyvenimą mina po kojom.
Jei kam šalta sušildo užkloja...
Rodos, rudeniui ką tik pamojom...
Irma

2007-01-24 16:25:53

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2007-01-24 19:57:20

Man labai patinka Jūsų eilėraščiai.

Vartotojas (-a): Tikras Dearnis

Sukurta: 2007-01-24 17:06:32

Kūrinys nuskambėjo šiek tiek vaikiškai. Gal dėl to, kad jame išbarstyti mažybiniai išsireiškimai ir kai kurios abstraktyvios frazės bei atskiri žodžiai: svajonės, liūdesys, tuštuma,upelis ir keletą kitųdalykų. Darbą įvertinčiau "vidutiniškai", tačiau jokiu būdu nenurašyčiau, nes yra ir tai, ką pavadinčiau eilėraščiu.