Buvau per jaunas, kad suprasčiau meilę,
Atskirčiau brandžius grūdus nuo pelų.
Todėl iš džiaugsmo netilpau į kailį,
Iš tavo lūpų gavęs trupinių.
Tavim džiaugiausi tartum mažas vaikas,
Tikėdamas, kad myli amžinai.
Tačiau parodė tikrą veidą laikas:
Iš mūsų meilės liko pelenai.
Sutikus kitą, man užgijo žaizdos,
Tik sapnuose dažnai iškyla vaizdas,
Kaip tu man karštą meilę vaidinai.
Juokiuos iš jos, nors širdyje giliai
Atgyja dar malonūs virpuliai,
Alsuoja vėl pirmosios meilės žaizdras.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gatAki
Sukurta: 2007-05-01 14:59:59
dievinu sonetus. Jei jie apie meile - isvis saunu. I megstamiausius :) Aciu, kad kuriat :)
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2007-03-08 19:01:09
ak, ta meile! ypac paskutine kamuoja, nes pirma jau praeityje ;-)
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2007-02-14 12:30:49
G e r a s. O tematika - na, dideliai gyvenimiška..., o kas gyvenimo dalis, kažin ar pabosti gali..., kai žinoma kaip apie tai kalbėti...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-01-21 11:54:14
Sodininke-bravo!Nors tematika pabodusi,bet eiliukas išdėstytas aiškiai ir lengvai skaitomas.Sekmės.Įsidėjau į mėgstamiausius.
Vartotojas (-a): Cherry
Sukurta: 2007-01-20 21:47:43
Švelni ironija... :)