TREČIADIENIS, SPALIO 11.

[prisiminimai]


Man yra 14, ir aš jau savaitę draugauju su Irena. Irena yra tikras žmogus. Draugaujant su tikru žmogumi atsiranda galimybė patirti tikrą gyvenimą. Jau šiek tiek patyriau. Buvau pas ją svečiuose. Kasdien po pamokų vaikštinėjam, lydžiu ją namo. Kartą per dieną kalbuosi su ja apie liliputus. Dažniau nedrįstu.

Ji man pasakoja apie savo buvusią G klasę. Kaip ją ten visi ėdė ir tyčiojosi. Klausiu, už ką. Už nieką, sako ji. Šiaip rasdavo priežastį prikibt.

Mes stovime prie lango. Pro jį matosi G klasės langas, jie stovi ten ir vaiposi, žiūrėdami į mus. Parodyk jiems faką, sako Irena. Parodau.

Jie atlekia iškart, penkiese. Ima rėkti. Tai yra įdomu. Kaip vienas parodytas pirštas įtakoja didelį žmonių elgesio pokytį.

Jie vadina Ireną aborto liekana ir auka, ir grasina po pamokų sudaužyti jai galvą.

Aš manau, kad „aborto liekana“ yra įdomus žodžių junginys.

Aš nieko nedariau, čia ji darė, Irena parodo į mane.
Jie sako, kad dėl to kalta Irena, nes ji man liepė, o daunai patys nesupranta savo veiksmų. Ir kad Irenai labai tinka su manim draugauti, pagal protą.
Irena sako, kad aš labai protinga, ir kad aš neruošiu namų darbų, bet žinau absoliučiai viską.
Jie sako, kad jų auklėtoja papasakojo jų klasei apie mane, kad aš daunė. Ir klausia Irenos, ar ji prisimena.
Irena patvirtina, kad prisimena. Tik tada nežinojo, kad tai aš.
Jie sako, kad Irena yra dar blogiau nei daunė.

Jie apspjauna ją.

Irena grasina pasiskųsti mamai.
Jie pasako daug rusiškų keiksmažodžių.
Aš pasakau vieną rusišką keiksmažodį.
Jie juokiasi ir vadina mane daune. Ir pakartoja, kad mes su Irena tinkam viena kitai.
Tada baigiasi pertrauka.

Irena pasitraukia į šalį, kai prieinu prie jos.
Irena atsuka man nugarą, kai kalbu su ja.
Irena klausinėja klasiokių, ar tiesa, kad aš tokia ir tokia.
Vieni sako, gali būti.
Kiti sako, pagaliau supratai.
Dar kiti išvardija kuo daugiau sinonimų tam žodžiui.

Aš nekenčiu G klasės auklėtojos.
Per pamokas sėdžiu viena ir piešiu piešinius, kaip ji įkrenta į sieros rūgštį.
Tada negalvoju, kad reikia nekęsti Irenos priešų. Įsivaizduokit, jeigu būtų savaime suprantama, kad stalai gali vaikščioti ir kalbėti, ir koks nors žmogus juos išmokytų bėgioti paskui jus ir vadinti jus daunu, būtų beprasmiška nekęsti stalų. Kaltas būtų tas žmogus, o ne jie.
Noriu su ja pasikalbėti. Pasakyti jai, kad nesu tokia, kaip ji mane pavadino. O jeigu ji sakys „ką čia nusišneki? „ Taip sako visi, su kuriais bandau bendrauti, ir pokalbis baigiasi.

Aš laukiu Irenos po pamokų. Ji vėl kalbasi su manim kaip anksčiau. Sako, kad kiti nelabai nori su ja bendrauti. Sako, kad su manim įdomu.

Koridoriuje stovi mūsų auklėtoja. Pamačiusi mus, ji nusišypso. Klausia Irenos, kaip jai patinka mūsų klasėje.
Gerai, sako Irena.
Auklėtoja dar labiau išsišiepia.
Žiūrėk, su kuo bendrauji, sako ji.
Ką? klausia Irena.
Mažiau laiko leisk su ..., ji kaipmat išves tave iš kelio, sako auklėtoja ir juokiasi.
Aš nežinau, ką pasakyti.

Grįžusi namo rašau istoriją, kaip mūsų auklėtoja ir G klasės auklėtoja įmeta viena kitą į sieros rūgštį. Mūsų auklėtoja istorijoje vadinasi Idiotė, o G klasės - Daunė.
Rašymas - vienintelis mano ginklas.