Varnos lieka varnomis visur ir toli joms iki lakštingalų.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                    Anot gerb. poetės A. E. Puišytės:

Vaikšto varna po beržyną.
Ko ji ieško? – lapė žino.
Varna ieško švarko pilko,
Buvo karšta – nusivilko,
Pakabino ant šakos...
Lapė šaiposi: „Ieškok
Ne beržyne, tavo švarką
Šįryt apsivilko šarka
Ir nuskrido į kermošių
Pas prekiautoją Tamošių.“
Varna lapei patikėjo,
Švarko jai labai reikėjo.
Į kermošių ji nuskrido
Ir pajuodo iš pavydo, -
Žiūri: ta pamaiva šarka,
Apsivilkusi jos švarką,
Juokias: „Pamestą radau...“
Varna rėkė: „Oi, bus tau!
Tu bjauri melagė, šarrrka,
Pavogei tu mano švarrrką.
Aš tave teisman paduosiu,
Skųsiuosi teisėjai kuosai...“
Vai, tai buvo ten peštynės.
Gal ir šiandien dar sutinę