← Atgal

Komentarai

Kūrinio nuoroda: http://zaliazole.lt/kuriniai/perziureti/96560

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): oioioi

Sukurta: 2019-07-22 08:09:33

Kol esam čia, būkime čia, kai pateksime ten, būsime ten. Ta užuolaida nepralaidi – ir gerai, kitaip vis ją traukytume.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-07-21 08:28:04

Man labai patiko.

Vartotojas (-a): daliuteisk

Sukurta: 2019-07-20 09:33:25

„Gyvastis graži, bet laikina..." Per tą laikinumą ji ir amžina – viskas bus ir ateity, po mūsų, taip pat, kaip ir mūsų gyvenimuose, bet „Ne man, .jau kitam skaudės". Betgi skaudės, bus, o tai ir yra amžinybė būčiai, nors laikinumas individui.
 

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2019-07-20 06:35:19

Apmąstymai apie savojo Ego laikinumą labiau dramatiški, kai tai vyksta neatsivėrusios visomis prasmėmis asmenybės dramos pavidalu. Prašau atkripti dėmesį, kad vyrams nėra duota per palikuonio gimimą taip fiziškai suvokti, jog esame ne patys savaime, o tik grandis ilgoje perpilamo gyvo kraujo indų grandinėje. Ar gausiai išderėjusi ankštis vertinga? O derėti galima ne tik palikuonimis, bet ir darbais. Įsiprasminimo pasakos jau sukurtos. Labiausiai kenčia,, kas jomis netiki, bet, matyt, kiekvienas tam turi savo pagrindą - kas nemylėtas, kas nemylėjęs, kas užmiršęs aistros galią. Meilė kviečia gyventi. Vargas, jei jos nebelieka. O gal nė nebuvo...Tarp laikinumą apverkiančių ašarų juk yra nors menkas akstinas nusišypsoti. Orus atsivėrimas pasauliui - tikrosios aistros būčiai apraiška.