Užgriebta labai plati ir gili tema.
Ateina toks laikas, kai lieki žmogus nebereikalingas, nes tavo jėgos nebeleidžia ką nors daryti kitų labui. Kol žmogus gali rūpintis kitais ir daryti gerus darbus, tol jis laimingas. Kai to nebepajėgia - jis pasijaučia nereikalingas, atstumtas. Tada prasideda tikroji degradacija.
Nei svajos, nei troškimai neišblėsta. Tiktai galimybės, jas įvykdyti, susitraukia į kamuoliuką.
Žemė... Tikrai nereikia visos, Mes tik įstenkime išpuošti savąjį kraštą.
Kažkur seniai esu skaičiusi. "Kai einame - mes paliekame žemėje savo pėdas, jei jos gilios ilgam pasilieka (deja, ne amžinai, nes nesame Sokratai, nei Aristoteliai), jei teisingos jos tampa keliais.
Tačiau mes palikę ir vietinės reikšmės pėdsakus didžiuojamės ir džiaugiamės, kad ne veltui gyvenome.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2019-05-12 15:03:08
Mintys gilios ir teisingos. Dėkui.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2019-05-10 23:22:03
taip, tai rimties ir susikaupimo laikas, pasiruošimo laikas
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-05-10 21:01:15
Užgriebta labai plati ir gili tema.
Ateina toks laikas, kai lieki žmogus nebereikalingas, nes tavo jėgos nebeleidžia ką nors daryti kitų labui. Kol žmogus gali rūpintis kitais ir daryti gerus darbus, tol jis laimingas. Kai to nebepajėgia - jis pasijaučia nereikalingas, atstumtas. Tada prasideda tikroji degradacija.
Nei svajos, nei troškimai neišblėsta. Tiktai galimybės, jas įvykdyti, susitraukia į kamuoliuką.
Žemė... Tikrai nereikia visos, Mes tik įstenkime išpuošti savąjį kraštą.
Kažkur seniai esu skaičiusi. "Kai einame - mes paliekame žemėje savo pėdas, jei jos gilios ilgam pasilieka (deja, ne amžinai, nes nesame Sokratai, nei Aristoteliai), jei teisingos jos tampa keliais.
Tačiau mes palikę ir vietinės reikšmės pėdsakus didžiuojamės ir džiaugiamės, kad ne veltui gyvenome.