Štai taip prabilo manoji dvasia,
Tarsi iš tolių arfų aidu:
– Kam gi aš tapau būties šviesa
Į niekingą kūną nusileidus?
– Kaip pamišėlė, palikusi namus,
Aš puoliau į kitos didybės glėbį.
Man žemė tapo svarmeniu sunkiu,
Prie kurio grandine prikausto bėglį.
– Nekęsti meilės aš ėmiau todėl,
Ligos, kuri visus valdyti geba,
Pasaulį sujauktą sujaukia vėl,
Man svetimą, bet darnų ir nuostabų.
Nikolajus Gumiliovas, „Dvasia ir kūnas“
Berods, Ozolas yra pasakęs: ne pasaulyje Lietuva, o Lietuvoje pasaulis...perkeičiant mintį: esu ir pasaulyje, bet pasaulis — manyje. Pranuci, kiek turime savyje, gero ir blogo, ieškojimų ir praradimų, nerimo ir ilgesio — mano ir tik mano turtas, įsitikinęs, savo buvimu pagražiname ir praturtiname „pasaulį“ Kitame. Būk drūtas, Dzūkijos ąžuole. O čia Nikolajaus eilėraščio pabaiga, to slaptingo ir neišsakomo „Aš“:
– Nejaugi jūs galit tardyti mane,
Kuriam mirksnis čia būti ištisinis:
Nuo pirmo oro gurkšnio, žingsnio žeme
Lig pat pasaulio įvaizdžio ugninio?
– Mane, kurs, tarsi Igdrasilo medžiu,
Apjungiu devynis pasaulius,
Akyse, kurio, tarsi krislas aštrus,
Rojaus ir žemiškų spalvų apgaulė?
– Aš tas, kas miega, ir dengia gelmė
Jo neišreiškiamą slaptingą esmę:
O jūs – atošvaita sąmonės dugne
Blyškių sapnų, kur blyksteli ir gęsta!
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2019-04-24 12:00:42
Štai taip prabilo manoji dvasia,
Tarsi iš tolių arfų aidu:
– Kam gi aš tapau būties šviesa
Į niekingą kūną nusileidus?
– Kaip pamišėlė, palikusi namus,
Aš puoliau į kitos didybės glėbį.
Man žemė tapo svarmeniu sunkiu,
Prie kurio grandine prikausto bėglį.
– Nekęsti meilės aš ėmiau todėl,
Ligos, kuri visus valdyti geba,
Pasaulį sujauktą sujaukia vėl,
Man svetimą, bet darnų ir nuostabų.
Nikolajus Gumiliovas, „Dvasia ir kūnas“
Berods, Ozolas yra pasakęs: ne pasaulyje Lietuva, o Lietuvoje pasaulis...perkeičiant mintį: esu ir pasaulyje, bet pasaulis — manyje. Pranuci, kiek turime savyje, gero ir blogo, ieškojimų ir praradimų, nerimo ir ilgesio — mano ir tik mano turtas, įsitikinęs, savo buvimu pagražiname ir praturtiname „pasaulį“ Kitame. Būk drūtas, Dzūkijos ąžuole. O čia Nikolajaus eilėraščio pabaiga, to slaptingo ir neišsakomo „Aš“:
– Nejaugi jūs galit tardyti mane,
Kuriam mirksnis čia būti ištisinis:
Nuo pirmo oro gurkšnio, žingsnio žeme
Lig pat pasaulio įvaizdžio ugninio?
– Mane, kurs, tarsi Igdrasilo medžiu,
Apjungiu devynis pasaulius,
Akyse, kurio, tarsi krislas aštrus,
Rojaus ir žemiškų spalvų apgaulė?
– Aš tas, kas miega, ir dengia gelmė
Jo neišreiškiamą slaptingą esmę:
O jūs – atošvaita sąmonės dugne
Blyškių sapnų, kur blyksteli ir gęsta!
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-04-24 10:38:12
Ateitį gaubia tokia tiršta migla, kad per žingsnį nieko nematyti. Nežinome, kur būsime ne tik ryt, bet ir po 5 minučių.
Būkit drūtas!