Jeigu Jūs žinotumėt, kaip aiškiai viskas išreikšta! (taip, savo dirba devyndarbės žodžių prasmės, bet dar ir atitinkamoj emocinėj plotmėj). Suprantu.
Suprantu ir tai, jog rašoma iš savęs, savo.
Bet tarsi mano. Taip įtikima, patikima.
Ir netrukus... įsigalvojus, košiant per save – stabilus vaizdas susverdėja: visiško atitikimo būti negali.
Bet ir aš patyriau, kad prasmės bėga, blunka, susikalbėjimas, o juolab bendras matymas nebeįmanomas... gi pasirodė, kad niekada to ir nebuvo... kiekvienam viskas švietė ir šviečia savaip... Pamaniau, gal jau būtų stabiliau (bent prieš save), jei pasiremčiau lazdute – kokia nors daugmaž aiškesne priežastimi, kreipiančia į vienokį ar kitokį realizmą... (deja, kol kas tesu standartinis, statistinis vienetas, pusamžis sveikatoje. Tiesa, kartais savo tam tikra būkle patylomis suabejoju, bet gal, sakau, jei ne už grotų, tai dar ne visai).
Gal tikrai viskas iliuzija, personalinės vizijos, ir nieko stabilaus, konkretaus... su bendrakeleiviais vartome kažkokias padrikas skiautes... kai kur galai sueina, o štai ir skylė...
Sūpuoja nostalgija, supasi milijonai neišsakyto...
---
prasmynas potekstynas... https://www.youtube.com/watch?v=TqLo-8NgIuo
Liūdnoka savianalizė nekelia nuostabos, jei ir skaitantis jau geba "pamesti žodžius". Labai daug šaknelių kai pririša prie būties, kiekvieno kapiliaro nutrūkimas nepreina be skausmo. Permainų vėtros išverčia net labai galingus medžius. Skauda jiems, žinia, kad skauda... Kaip ir smulkmei, ant kurios byra atplaišos, kuri netenka užuovėjos ir pavėsio.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2019-03-28 09:43:33
,,Klausykit vėjo...' kaip taikliai pakomentavo Ražas Oskaro Milašiaus žodžiais...tai praeities lobiai:tikri ir tinkantys išeinančiai dabarčiai....kaip ir jūsų tekstai, mintys, jausmai, įvykiai, būsenos, žodžiai...užrašytus juos kažkas vis atras iš naujo, savinsis, lygins... Ačiū, mieloji Dalija, ačiū...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2019-03-26 16:09:08
Jeigu Jūs žinotumėt, kaip aiškiai viskas išreikšta! (taip, savo dirba devyndarbės žodžių prasmės, bet dar ir atitinkamoj emocinėj plotmėj). Suprantu.
Suprantu ir tai, jog rašoma iš savęs, savo.
Bet tarsi mano. Taip įtikima, patikima.
Ir netrukus... įsigalvojus, košiant per save – stabilus vaizdas susverdėja: visiško atitikimo būti negali.
Bet ir aš patyriau, kad prasmės bėga, blunka, susikalbėjimas, o juolab bendras matymas nebeįmanomas... gi pasirodė, kad niekada to ir nebuvo... kiekvienam viskas švietė ir šviečia savaip... Pamaniau, gal jau būtų stabiliau (bent prieš save), jei pasiremčiau lazdute – kokia nors daugmaž aiškesne priežastimi, kreipiančia į vienokį ar kitokį realizmą... (deja, kol kas tesu standartinis, statistinis vienetas, pusamžis sveikatoje. Tiesa, kartais savo tam tikra būkle patylomis suabejoju, bet gal, sakau, jei ne už grotų, tai dar ne visai).
Gal tikrai viskas iliuzija, personalinės vizijos, ir nieko stabilaus, konkretaus... su bendrakeleiviais vartome kažkokias padrikas skiautes... kai kur galai sueina, o štai ir skylė...
Sūpuoja nostalgija, supasi milijonai neišsakyto...
---
prasmynas potekstynas...
https://www.youtube.com/watch?v=TqLo-8NgIuo
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2019-03-26 14:03:28
Buvai, esi, būsi. Tad iki susitikimų...
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2019-03-26 13:44:06
„Ryt eisim pasvajot tenai,
kur beišliko jau nūnai
Griuvėsiai Šiandienos;
žodžius mes skambančius liūdnai
Parinksime,
kurie meluoja ir kasdien apgaudinėja...
Klausykit vėjo.“
„Rudens daina“ Oskaras Milašius,
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2019-03-26 07:29:50
Liūdnoka savianalizė nekelia nuostabos, jei ir skaitantis jau geba "pamesti žodžius". Labai daug šaknelių kai pririša prie būties, kiekvieno kapiliaro nutrūkimas nepreina be skausmo. Permainų vėtros išverčia net labai galingus medžius. Skauda jiems, žinia, kad skauda... Kaip ir smulkmei, ant kurios byra atplaišos, kuri netenka užuovėjos ir pavėsio.