Sonetas kupinas liūdesio.
Ne visų širdyse Dievas mirė.
Galbūt taip ir bus kada nors po daugelio amžių, kad galaktikoje atsiras pokyčiai. Tačiau ar verta ant savo kupros tampyti tuos spėliojimus, kas mes tada būsime, kur būsime ir t. t. Atėjus laikui mes panirsime į panašią nežinią, kokia mus gaubė iki mūsų gimimo. Atmintis nebeegzistuos kol nepakliūsime į panašias sąlygas, kokiose dabar esame.
Gyvenimas mus priverčia ne tik kentėti, bet ir atkakliai eiti pirmyn pasitikti nežinios per darganą, šaltį, skausmą, neviltį bei artimų žmonių netektį, bet niekada neleidžia sustoti pusiaukelėje ir nesuteikia jokios teisės abejoti, kad ten, kur tolsta horizontai nėra jokios prasmės.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2019-03-07 12:15:24
Labai patiko, amžina mįslė, kurios neįminsi.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-03-07 11:59:01
Sonetas kupinas liūdesio.
Ne visų širdyse Dievas mirė.
Galbūt taip ir bus kada nors po daugelio amžių, kad galaktikoje atsiras pokyčiai. Tačiau ar verta ant savo kupros tampyti tuos spėliojimus, kas mes tada būsime, kur būsime ir t. t. Atėjus laikui mes panirsime į panašią nežinią, kokia mus gaubė iki mūsų gimimo. Atmintis nebeegzistuos kol nepakliūsime į panašias sąlygas, kokiose dabar esame.
Gyvenimas mus priverčia ne tik kentėti, bet ir atkakliai eiti pirmyn pasitikti nežinios per darganą, šaltį, skausmą, neviltį bei artimų žmonių netektį, bet niekada neleidžia sustoti pusiaukelėje ir nesuteikia jokios teisės abejoti, kad ten, kur tolsta horizontai nėra jokios prasmės.