Išvada: visur reikalingas saikas.

Gal Dievas buvo nusiteikęs žaismingai, kad viskas taip gyva, nuotaikinga, ir to dangiško gyvojo vandens apkrapinta gėlė stiebiasi, ir purslelis karvytė aukštyn ganosi, ir žmogus juokiasi...
 
Sėkmingai supoetintas ratas žemė–dangus. Ir apskritai viena skleidžiasi iš kito.
Įdomus posūkis (lyg atgalios į pradžią), kai akmuo (kažkas netikėto, neperprasto) prijaukinamas, paklūsta žmogui (ar pritaikomas jam). Nustoja augti, minkštėja, o paskui dulkyn viskas...
Pavadinimas tik pastiprina mintį, kad grūdai ne rudeninio derliaus – kitokie, tai būties krislai, mįslės... žmogaus duonai kasdieninei.
(Beje, pavasaris, o ir ilgas malimas gali kreipti į vaikysę, t. y. senatvę ir toliau į sodus).
Patiko garsų (skaidrios tylos, aidėjimo, augimo), vaizdo (formų) dermė ir tai, kas už siužeto.
---
Ne visi vienodai išmala. Pateikiau savo aptiktus  grūdelius.

Sumanus sutvėrėjo kūrinys, (bet jei iš minkšto akmens padirbo girnas -
miltai bus  su akmenmilčiais), todėl ir akys pridulkėjo.