(Faktas dar tas, kad kai kas iš priemonių, pvz. krintančios knygos, byrančios raidės, ištrūkusi saga ar kadaise keptas Faktas (nebūtinai kaip blynas), varijuojamos su užmoju, pateikiant naujų būties (arte)faktų).
 
Vaizdelis gana paplaukęs (atrodo juokingas), iš pirmo žvilgsnio ir nenusakomas apie ką, bet yra ir gana aiški plotmė. (Gal ir nėra, viskas priklauso nuo kritimo kampo, t. y. nuo (ne)atsivėrusio erdvinio-asociatyvinio mąstymo).

Faktų čia gal net ne vienas.
Bet jie visi kocentruojasi apie Didįjį Svaigulį.
Pavyzdžiui, tokį, koks galimas pasirodžius pirmajai knygai (išpuoselėtai svajonei). Tai galvos produktas. Plius dangiškas. Todėl ir sklinda (jau nesvarbu, iš kurios jos) visoks užsiveisęs gėris, baltas arklys (gal Pegasas) traukia link dausų su Petru tarpdury, o neeilinį faktą galimai aplaisčius virsta baltų arklių kaimene... Susipynę euforiniai ir siaubo elementai rodo vidinį uraganą.
Tačiau pasauliui tas nė motais, niekas jame nuo to iškilaus fakto nekinta, deja.
Kitas faktas (sagos netekimas) akivaizdžiau žymi šventinio parado baigtį. Betgi vis tiek – Svaigulys valdo. Tas herojinis jis išsižiojęs, – bet kaip kriauklė, vidinis perlamutras žaižaruoja nors tu ką.
 
Na, o jeigu pirmoji knyga – kažkas labai seno, kaip grįžusi atmintis, pramušusi apkerpėjusią galvą, išleidusi užmūrytą polėkį? Buitis (jai kukliai atstovauja prieštvaninis kostiumas su kaulinėm sagom) buvus nebuvus!
Faktas, kad ištiko praregėjimas.

Generalinis Faktas – niekas nuo to nesikeičia.  Kaip ir nuo čionai kritusio talmudo. Tiesiog smagus absurdas.

kaip visada mokate stebinti...

Pasakykite, kur nukrito. Lekiu...