sužavėta jūsų satyros

Santrauka beveik viską išduoda: tipažas, personažas.
Bet nieko, be pagrindinio šuoro – visuomeniškai (ne)svarbių bėgiojmų, yra ir kitų minties atšakėlių.
Pavyzdžiui, norų ir reikia neatitikimas: svajoji apie pyragą (gal ir dangiškus migdolus, užgeriamus ambrozija), bet tenka srėbti labdarinę sriubą. Tiek tų veiklų naudos. Bet statusas reikalauja. Kitaip nebūsi paklausus.
Satyra išjuokia tokį aktyvistą. Glamūrinis. Viešųjų vyksmų papuošaliukas. Visur laukiamas (o iš tikrųjų nelaukiamas, nes ant jo nusi...).
Tačiau ar jis iš tiesų toks, ar tik atlieka vaidmenį? Ar nebus čia tiesiog mainai, o tuo pat išeitų, kad kažkuo panašūs ir tie, kas kviečia, ir tas, kas pasitarnauja.
Taip ir su ta saga: kas ras blizgutį (parėdų sagą), čiups ir džiaugsis. Tai kažką sako apie radėją.
Todėl nesunkiai įskaitoma visuomenės (moralės, santykių) satyra. Ne veltui gale ta vargo vakarienė...
---
Nemanau, kad labai ieškota išraiškų. Bet susimetusi keliaprasmybė (poezijos valda) pati savaime įdomi.
Patiko ir šmaikštus sutapimas: Kardeno rūbas, jei jį kūrė tas pats Pjeras, atrodo tarsi Pjerò kostiumas. O gal čia ne sutapimas, o specialus meninis užsukimas? Tada jau išvis.
Tik vieno kūrybinio šuolio kol kas nesupratau (paunksmė yra patalpoje?). Na, tebūnie tai galvos sutema. Tačiau glamūru gali būti ironizuojamas tiesiog valkatėlės (bomžo) įvaizdis, o tada jo svajų, garderobo, galimybių, paunksmės ir lovos vaizdas aiškus. Tik ar tai satyra? O gal viskas pavaldu būtent jai? Šitokio glamūro (pamaiviškumo, konformizmo, valkatavimo, klejojimo ir pan. savybių) turbūt kiekvienas (bent jau epizodiškai) galėtų rasti savyje.
Dabar ir aš su tuo kostiumu. Bet taip visiems linksmiau. Kodėl ne, ane?

Originali satyra.
Carite, nemokamos sriubos srėbimui, pasirinktas labai tinkamas Pjero  Kardeno rūbas.
Sužavėta.