Gaila, kad Lietaus šalies žmogus pamiršta vieną taisyklę: "Visur gerai, kur mūsų nėra".

Nesusigraudinau visai, bet minčių kilo. Nes vaizdas įvairialypis. Jei čia LT, Lietaus šalis, iš kurios užėjus sausrai ir net savotiškai globalizacijai (metaf. klimato pokytis) taip traukia Vakaruosna, tada aiškėja visuomeninio-politinio gyvenimo linija.
Neapleidžia įspūdis, jog Ramybės parkas priimtinas visiems (su tam tikrom išlygom) personažams gyvūnams, o žmogų domina ieškojimai.
Gal žmogui priskiriant totemą (ženklą) vis dėlto svarbu paryškinti kategorijų skirtumus?
Prisigalvojau visaip. Šmėstelėjo ir apie tai, kad kiekvienas (personažas-tipažas) palieka savo ženklą, kokią bendruomeninę terpę bepaimsi.

Bet apsiribosiu tik pastabomis apie vietas, kurios idėjiškai man liko neaiškios.
Tarkim, tos idilės kleckas begemotas.
Nepagaunu tapo tingus, / todėl šiandien geros valios stinga. O kokia ta gera valia esant netingiam? Aktyvumas? turėtų palikti kažkokį (įprastą?) savo ženklą?

Įdomus ekskursas: begemotai sprendžia bendruomeninius reikalus savotiškai... ypač kai susirungia patinai. Jie kartais kaunasi iltimis, kartais tik gąsdinimais, bet yra ir kitas būdas be kraujo praliejimo: lyderis tas, kuris sukrauna didžiausią krūvą. Pretendentai išsirikiuoja ir pradeda. Be to, kietos kaip lazdelės uodegėlės dirba tarsi propeleriai ir turinį išsvaido. Taigi svarbu ne tik krūvos dydis, bet ir svydis. Gamta sugalvojo genialiai: teritorija, kurioje teks gyventi, turi būti derlinga, o kad ji tokia būtų, ją reikia tręšti.
Bet juk Ramybės parke tingėti norma?

Nelabai supratau ir niuansą kai net bitelės – o kas gi ypatingo, kam pabrėžti tą, kas joms įprasta? Ar kad mažiukės, o darbščios?
 
Komplikuotos, bet įdomios suvokimo pratybos, kai ženklas ne vienas.
 

Vis neišmokstam būti čia ir dabar... vis tai į Vakarus, tai dar kur... Įdomios mintys.

iškalbinga ...

Lietaus žmonės šuoliais į vakarus...graudu

G