Pradėsiu ir greitai baigsiu tuo, kas atrodo reikšminga – tai būvis iki Kūčių, iki ribos, kai jau gims kankinys.
Tuo ratu ir sukasi eilėraščio visuma – per besikartojančius gimimus (tą patį pradedant iš naujo), per santykius (jie duoda apžvelgti ir būtį, ir buitį), per savęs reanimavimą. Figaro šen, Figaro ten, tęsiasi veiksmas, byra figos...
Matyti gyvenimo peripetijų, o ir vidinė-refleksinė scena, nujaučiamos priemonės tamsai sklaidyti... žibalas žiba, kava tonizuoja.
Vaizdas kiek mišrus, bet poetiniame laike (dabartis, protėviai) reiškinių pavadinimai esmės nekeičia. Ieškai zuikių, kažkur kyla baltosios gulbės.
Iš pabaigos variantų – antras (sklandesnis, nėra tiesmukumo).
Vėl tinka bet kokiai pastangai.
Šmaikštus apžvalgos ratas, bet iš aukštai smingi giliai. Bet gal ir vėl klystu.

Skanus lyrikos ir švelnios ironijos lydinys išduoda autoriuje žiburiuojančias šėlo kibirkštis. Jau atpažįstamas stilius, savitas kalbėjimas kaip meistriškumo ženklas. Su jumis nebūna nuobodu. :)

kaip visada super

Nori pasakysiu viena bajerį, bet tu nepatikėsi? Tu geriau rimuoji nei daugelis čia esančių lyrikų.

Visuomet įdomu skaityti Jūsų eiles. tik , jei rašote be skyrybos ženklų, gal geriau būtų ir rašyti iš mažosios raidės (bet tai tik mano nuomonė)

Kuris geresnis?- Geras visas. 
O iš paskutinių dviejų lipdau į vieną ir geriu naktį lyg kavą prie žibalinės lempos. 
O priešų neturiu, tad gal jų ir nebuvo :) Unikalios jūsų mintys ;)

 

Man du pirmieji stulpeliai patiko...