Lietuviai yra ne humoristų tauta. Veikėjų. Dar Algirdo laikais veikė europiniame kontekste. Dabar irgi veikia. Algirdas ir Ko veikiausiai karste vartosi, nes veiksmas vyksta toks, kad net gudai su lenkais žvengia. Kita vertus lietuviai anais gerais laikas veikdami tarptautinėje arenoje kalnus vertė, tačiau savo kieme pastoviai pasišiukšlindavo, nes niekaip negalėjo garbe pasidalinti ir vadovaujančiais postais. Mums tai tiesiog kraujyje. Kalbu apie tuos, kurie verčia kalnus, kadangi 99,9 proc. yra tik stebintys aplinką ir, kas šiais bei anais laikais buvo būdinga, renkantys išrinktuosius (na, tuos kalnų vartytojus\).
O stikliuko reikėtų vengti, nes dabartiniai vadovai yra Valančiaus pasekėjai, tai bandoma skiepyti liaudžiai. Atvirai pasakius, laukiu skandaliuko, kai tie, kurie moko, patys darys atvirkščiai (darni šeima taip pat buvo akcentas, bet, kaip išaiškėjo, viena blondinė turėjo ryškesnių akcentų). Turėtų metų bėgyje išlįsti yla iš maišo. Aš, kaip Vandenis, turiu puikią nuojautą. O, kaip pastovus LT gyventojas, čia pragyvenęs visas naujausias politines peripetijas, dar turiu ir patirtį, kuri remiasi loginėmis išvadomis bei tendencijomis.
Tautinė realija pateikta aštriai: tauta honoro niekada neturėjo (visokie istoriniai persivertimai, prisitaikymai, kad ir šlėktos, ir po jų... plačiąja prasme – kalba apie savivertę).
Bet drauge su Lietuvos istorine-moraline gija, Gudų girios lianos šliaužia ir į bet kokią kitą visuomenę-bendruomenę (geografija nėra svarbu), kur niekaip negimsta šviesa, kur koloritas taip liūdnas taip graudus. Svetimumo atmosfera, visuotinis lankstumas su prigludimais prie žemės.
(Šiek tiek klaidina visuomenės atstumtieji – tarsi jie būtų mažuma; man regis, tai dauguma, o tada likusius vadinti visuomene nėra tikslu).
Individo (prisiverstinis) bandymas pereiti į socrealisto lygį (į lygiavinį būvį kaip visi, į buitinį, rutininį realizmą) – nieko gero, veda į sunkias nusivylimo pagirias. Stauk nestaugęs, lok nelojęs.
Tvyro neprapučiama, nepramušama tamsa.
Jis išėjo – ar honoras? Ar taip ir neateinantis Rytas? Gal išėjo Tikėjimas? Ar nuo visko atsiskyrė viduje tebemaištaujantis individas? Šuns balsas į dangų neina. O gal eina, išėjo?
Apibendrinant paieškas, esmingiausia atrodo būtent individo laikysena esamybėje. Virš socialinio realizmo. Saulės link.
Kūrinio tematika, stilistika pažįstama, neįžengiamomis įmantrybėmis nestebina, bet mintis – realistė ir kartu poetė – patraukliai slapukauja, palikdama abejonę.
(Tuo tarpu senas genys stuksena: jei po siužetu išeina nujausti kitų (kultūrinių, etinių etc) sluoksnių, tai didelė tikimybė, kad niekur neišėjusi poezija).
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2017-04-09 20:14:46
Puikios eilės... puikūs komentarai.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-04-09 14:05:04
o, kokius išsamius komentarus prišaukė jūsų eilės...aš daug pasakyt nesugebu, tad tik pridėsiu, jog jūsų kūryba mane visada "veža"
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-04-09 00:33:21
Lietuviai yra ne humoristų tauta. Veikėjų. Dar Algirdo laikais veikė europiniame kontekste. Dabar irgi veikia. Algirdas ir Ko veikiausiai karste vartosi, nes veiksmas vyksta toks, kad net gudai su lenkais žvengia. Kita vertus lietuviai anais gerais laikas veikdami tarptautinėje arenoje kalnus vertė, tačiau savo kieme pastoviai pasišiukšlindavo, nes niekaip negalėjo garbe pasidalinti ir vadovaujančiais postais. Mums tai tiesiog kraujyje. Kalbu apie tuos, kurie verčia kalnus, kadangi 99,9 proc. yra tik stebintys aplinką ir, kas šiais bei anais laikais buvo būdinga, renkantys išrinktuosius (na, tuos kalnų vartytojus\).
O stikliuko reikėtų vengti, nes dabartiniai vadovai yra Valančiaus pasekėjai, tai bandoma skiepyti liaudžiai. Atvirai pasakius, laukiu skandaliuko, kai tie, kurie moko, patys darys atvirkščiai (darni šeima taip pat buvo akcentas, bet, kaip išaiškėjo, viena blondinė turėjo ryškesnių akcentų). Turėtų metų bėgyje išlįsti yla iš maišo. Aš, kaip Vandenis, turiu puikią nuojautą. O, kaip pastovus LT gyventojas, čia pragyvenęs visas naujausias politines peripetijas, dar turiu ir patirtį, kuri remiasi loginėmis išvadomis bei tendencijomis.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-04-08 20:26:36
Tautinė realija pateikta aštriai: tauta honoro niekada neturėjo (visokie istoriniai persivertimai, prisitaikymai, kad ir šlėktos, ir po jų... plačiąja prasme – kalba apie savivertę).
Bet drauge su Lietuvos istorine-moraline gija, Gudų girios lianos šliaužia ir į bet kokią kitą visuomenę-bendruomenę (geografija nėra svarbu), kur niekaip negimsta šviesa, kur koloritas taip liūdnas taip graudus. Svetimumo atmosfera, visuotinis lankstumas su prigludimais prie žemės.
(Šiek tiek klaidina visuomenės atstumtieji – tarsi jie būtų mažuma; man regis, tai dauguma, o tada likusius vadinti visuomene nėra tikslu).
Individo (prisiverstinis) bandymas pereiti į socrealisto lygį (į lygiavinį būvį kaip visi, į buitinį, rutininį realizmą) – nieko gero, veda į sunkias nusivylimo pagirias. Stauk nestaugęs, lok nelojęs.
Tvyro neprapučiama, nepramušama tamsa.
Jis išėjo – ar honoras? Ar taip ir neateinantis Rytas? Gal išėjo Tikėjimas? Ar nuo visko atsiskyrė viduje tebemaištaujantis individas? Šuns balsas į dangų neina. O gal eina, išėjo?
Apibendrinant paieškas, esmingiausia atrodo būtent individo laikysena esamybėje. Virš socialinio realizmo. Saulės link.
Kūrinio tematika, stilistika pažįstama, neįžengiamomis įmantrybėmis nestebina, bet mintis – realistė ir kartu poetė – patraukliai slapukauja, palikdama abejonę.
(Tuo tarpu senas genys stuksena: jei po siužetu išeina nujausti kitų (kultūrinių, etinių etc) sluoksnių, tai didelė tikimybė, kad niekur neišėjusi poezija).