← Atgal

Komentarai

Kūrinio nuoroda: http://zaliazole.lt/kuriniai/perziureti/88298

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-12-15 16:21:38

Epilogas iš esmės patiko. Pakanka ir apžvalgos, ir akcentų.
 
Į šį kūrinį (trilogiją Demono vaikas, Dvisielė, Dangaus sūnūs), kaip įsitikinau, suplaukė daug energijos (tiesiogine prasme), matyti, kad gyventa tuo, kas rašyta. Ne vienus metus.
Jei gerai prisimenu, kažkas kažkada yra užsiminęs, jog kūrinys vaikiškas. Ne, jis nėra vaikiškas. Taip, jaunuosius skaitytojus gali labiau traukti pasakiški vaizdai, nuotykiai, bet yra ir gilesnis turinys vyresnei amžiaus grupei. Kylančias pasaulio sąrangos, ryžto, klydimų, likimo ir pan. mintis minėjau.
 
Yra kūrinio koncepcija. Nagrinėjami amžini klausimai. O kaip tai daroma, kaip jie sukiojami  – jau Autoriaus išmonė. Yra, tiesa, ir netolygumų, bet dėl didelės apimties tai neišvengiama. Kai kurie veikėjai pasirodo epizodiškai, greitai prapuola. Bet suprantama, kad yra pagrindiniai, yra kitaplaniai, įvairi ir paskirtis.
Na o savo samprotavimų, kurie greičiausiai daug kur prasilenkdavo su šia tikrove, baigiamojoje dalyje belieka palinkėti trilogiją išleisti ne į internetą, o į leidyklą. Jei tokia svajonė tebenorės ketvirto gyvenimo... Linkiu gyvo empatiško redaktoriaus. Ir tokių pat skaitytojų.
 
Apie Epilogą smulkiau.
 
Atgimimas, grįžimas į vaiko būvį – gerai. Prisikėlimas anksčiau, galimybė prisiminti ir naudoti žinias likimui koreguoti, padėti kitiems (neprisimenantiems) – irgi gera idėja. Kiek painokos, nors galbūt kaip tik mąstyti skatinančios mintys –
(Gordono) Man pavyko padaryti taip, kad visi, prisikėlę naujam gyvenimui, prisimintų savo praeitį. Dėl saugumo, nieko neprisimena tik Ypatingieji, gyvenantys Žemėje. Žinoma, išskyrus tave, dėl to ir atgimei anksčiau“. >
anksčiau atgimusioji tarsi vedlė, bet visgi koks tai saugumas, kad ne visiems duodama prisiminti? Kad nekiltų chaosas? Kažkas turi aukotis, skinti kelius, bet kas tie visi prisikėlę ir prisimenantys?
 
Ir
„Tai tikrai padarėte Jūs? – negalėjo atsistebėti Ravena. – Ne Kūrėjai?“
„Jie man davė naujų gebėjimų ir dabar aš taip pat esu Dangiškasis Sargybinis (...) >
išeitų, Kūrėjai, kurie nusprendė padėti, patys visgi nieko nedaro, tik duoda naujų gebėjimų? Taip, galbūt toks ir yra maloningas žvilgsnis iš viršaus...
 
Prasminga telepatinio bendravimo idėja (pasąmoniniai klodai). Ir Šešėlių Karalystė, Šmėklų pelkė – pridengto suvokimo, klaidžiojimų simboliai.
 
Traigonas dabar laisvėje, negavęs galimybės prisiminti savo praeities. > taip, Blogis yra Blogis, o korekcijų, mutacijų galimybės neturintis reiškinys lengviau įveikiamas.
 
Pabaiga (po atsisveikinimo) aiški ir kartu filosofiška. Trumpai sakant, Istorija prasidėjo iš naujo. Pamokos išmoktos. Ačiū, Dangau.
 
Tame skyrelyje koreguočiau šias vietas.
Bet dėl to bijoti nereikėjo. > galima be šito. Kuo mažiau aiškinimų, tuo geriau.
Niekaip negalėjo patikėti, kad ir vėl teks išvysti ją, Liną! > kad buvo ta Lina seniai nunykusi, abejoju, ar Ravena visą laiką galvojo, taigi ir tikėjo. Nors jei viskas yra pasąmoniniu lygiu... visgi geriau čia laikytis vieno lygmens, nesileidžiant į gilumas. Paleisti neutralesnėmis užuominomis.
 
 O grįžimas namo, į seną aplinką, pas mylėtus žmones – geras sprendimas. Ir baigiamasis sakinys – lyg miglotas įėjimas į Demono vaiko labirintus. Krištolo rūmai, nuo kurių viskas ir prasidėjo – skaidrūs, trapūs, o kartu galingi ir paslaptingi.
Gal ten kur nors vaikšto  ir Averinos dvasia...