← Atgal

Komentarai

Kūrinio nuoroda: http://zaliazole.lt/kuriniai/perziureti/88283

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2016-12-14 15:56:10

Įvykiai aiškūs, savo rašinėliais nepildysiu, pažymiu detales ir įdomesnius (argumentuotus, prieštaringus) samprotavimus.
 
Eronoratas tikras aiškiaregis – kad Traigonas grįžo į Tamsos dimensiją, supranta pažvelgęs pro langą. Gal galima ką nors spręsti iš aplinkos (viskas nurimę, nušvitę?), bet jei iš tokių išorinių požymių kyla išvados apie dukters įtaką ir žmonijos likimą – tai didi galia matyti kiaurai…
 
– Net jei šiame mūšyje žuvo tiek daug žmonių, vis dėlto buvo verta kovoti. Mes pasielgėme teisingai. Nereikėjo valdų iškart atiduoti Traigonui, tai būtų reiškę pažeminimą.
– Bet juk Dvasių Karalystė pasidavė...
Ne iškart. Jie dar bandė kovoti. Bet dabar neturi reikšmės, kas laimėjo, o kas pralaimėjo, vis tiek prarastos žemės vėl grąžintos.
– Tuomet kodėl kalbi apie pažeminimą? Ar dėl to, kad galėjome nekovoję iškart pasiduoti? >
ar čia užgriebta kovos, aukų prasmės tema? Atrodo, kovosi ar nekovosi, vis tiek kaip nors išsispręs (ir gal ne blogiausiu būdu).
 
Vėl keliama mintis (tik dabar jai atstovauja  Izakaronas) apie demoniškos prigimties sutramdymą. Demonas gali padaryti gero, bet… niekad negali būti tikras, kad vėl neišlįs blogoji pusė.
(– Aš nesu tikras, kad mano prigimtis negrįš ir nekelsiu jums pavojaus. Bet pamėginti galiu.)
 
– Tai dėl tavęs, – prisipažino jis. – Tu nesuvokei to, Ravena, bet esi labiausiai tikintis žmogus, kurį kada nors sutikau. Nuo tos dienos, kai gimei, jie sakė, kad esi Blogis, kad tu sukurta padaryti neapsakomus dalykus. Bet tu norėjai daugiau. Tu išdrįsai tikėti, kad gali būti didvyrė. >
kad daug ko nesuvokė – galima sutikti; bet dabar jau nesuvokia ne Ravena… turbūt aš. Kažkaip neprisimenu požymių, bylojančių apie tikėjimą savo didvyriškumu
 
Maištinga Rubijaus prakalba, pirmiausia mintis – Dangiškieji Sargybiniai dabar neturi teisės būti vadinami Dangaus sūnumis (…). Tai statuso (nusistovėjusios Visatos tvarkos, pagal kurią kažkas danguj, kažkas murkdosi žemėj) paneigimas. Dangaus sūnūs esame mes, o ne jie – ko gero, tai nuoroda į kuriantį žemiečių pradą; temą kitais žodžiais gvildena ir romantikai, ir religijų kritikai, gal ir kiekvienas mirtingasis pagalvoja…
Per šią prakalbą vėl galima suprasti (bent jau vieną) kūrinio idėją – likimo keitimo galimybę, siekį išsiveržti iš žemės kirmėlės, bejėgio sraigtelio jausenos, pastangų svarbą.
 
Mano Agja liko toje pačioje vietoje, bet dabar ji nematoma ir dėl to nebėra mano silpnoji vieta. Traigonas daugiau niekada su manimi nesusisieks ir neužvaldys mintimis. >
įdomi vidinio pasaulio apsauga.
 
Finalas Čia ne aš! – išsigandusi riktelėjo ji. – Tai darau ne aš! Kas man?! > vėl puola kažkokios jėgos…
Viskas gali tęstis amžinai, kaip ir Averinos paieškos. Pabaiga tai pradžia, o pradžia tai tąsa (buvo ta mintis įrašyta ir dialoge):
– Spėju, pabaigoje iš tiesų nėra pabaigos, tik naujos pradžios. > lyg ir žinoma, bet dar kartą pagalvoji: gera mintis. Teisybė…