Bendražmogiški dalykai išauga iš kultūros. Savo tekstais Jūs auginate tuos už asmens ir tautos išaugančius reiškinius - ramią išmintį, gilias įžvalgas ir jautrius pastebėjimus. Dėkui.

Nemanau, Dalija, kad  čia reikalingas komentaras, vertinantis kaip  gerai  ar  negerai  parašei. Mano galva, svarbiausia čia, kad  parašei tai, kas  labai ir labai reikalinga. Visiems. Tačiau vietoje  taško vis  dėlto  rašau  citatą.
 Kai tie nedaugelis išgyvenusių žydų ar jų palikuonys dabar prabyla apie holokausto žiaurumus, savo tautos negandas, nedaug pasigirsta atsiliepiančių balsų ir jie ne sykį būna tokie, kad priverčia suklusti ir vėl susimąstyti – tarsi suirzę, kad dar ir dar kartą  grįžtama prie to paties (Ir kiekgi galima? Nejau nenusibodo? Buvo, kas buvo, tik kam kalbėti?). Nejau manome, kad žydams patinka, malonu apie tai kalbėti? Ne, jie tyli, kol gali, bet jiems nenumaldomai skauda ir prabyla jie tik kai nebeištveria. Prabyla šauksmu, kuriame, nenuostabu, kartais pasigirsta nuoskauda. Ne garbės jie pasigenda, o supratimo; vardan mūsų visų.

Pasakojimas, turintis ir publicistikos toną, veda konkrečiu istorijos periodu, lyg po velėna smengančius kapus apeina svarbiausius tos istorijos punktus: tragediją, padarinius, gyvųjų gyvenimus, liečia tęstinumo, atpildo, atminties ir sėlinančios užmaršties skaudulius.
Bedražmogiška.
Graudžiai išglostytos pušelės: vaikai, prisilietę prie skausmo, jas girdi visą gyvenimą, o kiti… taip viskas tolsta, kol nebelieka nieko.
 
(nors geriausia perskaityti ištisai, išskiriu su pavadinimu ir bendra mintimi suaugusį medžių gyvenimą)
 
… vieną dieną nusivedė aplinkiniais takais prie žydkapių,  pastovėjo visi trys tylėdami, o nueinanat tėvas kirveliu įkirto žymes aplinkinių medžių kamienuose ir pasakė, kad jos nepamirštų tos vietos, net kai laikas sulygins kapus, nes kai ateis diena, turės parodyti žmonėms, kurie paklaus.
– Kodėl paklaus mūsų, juk žino visi? – pasidomėjo jaunesnioji, aikštingesnio būdo.
– Pamirš. Kas nors turi atsiminti.
 
Susilygino su žeme, apkrito skujomis ir žydų kapai pušyno pakrašty. Vietiniai gyventojai vengė čia lankytis, o girininkijos nerašytu susitarimu nevykdė miško kirtimo darbų. Stovėjo kvepėdamos sakais gražuolės ištekinės pušys, medžiai–žmonės, tylėdamos jaukiais vasaros pavakariais, grėsmingai šniokšdamos audrotom naktim, tik, atrodė, niekas nesiklausė ir nė nemėgino suprasti nei jų kalbos, nei tylėjimo prasmės. Tarsi pamiršo.
(…)
Seniai užgijo įrantai pušų kamienuose, tėvo padaryti kirvuku, bet mergaitės matė juos, liesdamos pirštų galiukais, apsikabinusios nebeapglėbiamus medžius. Ėjo metai, bet niekas jų nieko neklausė, nebuvo kam pasakyti.
 
Jaunesnioji, paklausta kodėl nekuria šeimos, nejau nemylinti vaikų, paglostydavo pilvelį ir atsakydavo:
– Mano vaikai gyvena ir mirs su manim. Gyvenimas yra neteisingas ir per žiaurus, kad jam pasmerkčiau savo vaikus.
 
… Helena, jau sulaukusi garbaus amžiaus, tarsi prašvito, nebevengė nueiti į miestelį, mielai bendravo su žmonėmis, pasakodavo ant tų velėnomis apžėlusių pamatų stovėjusių namų gyventojų gyvenimus, visus juos, nuo mažo ligi seno, vadindama vardais. Tik norinčių klausytis vis mažėjo...
 
Ir pabaiga.
O pušyno pradžioj, matyt, ne iš karto pavyko surasti kapavietes, kasinėta keliose vietose. Ieškotojai atvyko per vėlai, nebebuvo kieno paklausti – tų mergaičių, kurios dar matydavo įrantus pušų kamienuose pirštų galiukais.  Neliko ir pačių senųjų pušų – apsukrūs naujų laikų verteivos be jokių sentimentų iškirto brandų mišką ir vietos tapo neatpažįstamos.
 
Prasmingas priminimas. Tarsi Rachelės draugės, amžininkės, tragedijos liudininkės Helenos „Bijau tylos...“