Renkuosi – nekomentuoti, nes neskaičius Daujotytės „Vartų į abi puses" nesmagiai pats sau atrodyčiau. Ar skaitysiu? Nežadau. O už tai, kad štai yra tavo ši esė, ačiū .Esu minėtos trejybės derinys; ir tiesą sakantis, ir meluojantis, ir tylintis.
Gera esė.
Sukėlė minčių... pasakysiu ne taip nuosekliai, bet su savo tiesa.
Taurus žodis, pagal savo prasmę turintis būti nepajudinama konstanta... Turėtų būti, bet nėra.
Nesakyk tiesos (...) kalbėdamas apie save neišvengiamai kalbi apie kitus. Kokia tiesa! Ką besakysi, būtinai kam nors pataikysi. Ne tik atpažins, bet dar įsižeis. Savo tiesas tenka valdyti ne tik pratusiai prie nutylėjimų pokario kartai.
Juk kokios paklausios yra neutralios frazės, bendrai nudailinta tiesa, tiesa be turinio...
Nemanau, kad didelis iškrypimas iš dvasios kelio yra kalbėti apie gyvenimo spalvas, neapeinant nė pačių juodžiausių. Be tų spalvų neįsivaizduoju nei žmogaus, nei raštų. Kaip neįsivaizduoju visko tik lyriškuose plevenimuose.
Tuoj pat susigriebiu, kad galbūt per aštru taip, gal reikia pribręsti iki beasmenių, suliteratūrintų apibendrinimų, vien tik šviesaus tobulo pasaulio vaizdo... Man tai dar neįvyko.
Viskas eina pirmyn. Gyvenimas tęsiasi, kas asmeniška – tarsi buvę nebuvę.
Taip, apgalvodamas, išrašydamas patirtis, įžvalgas, bandai išsiaiškinti pirmiausia sau. Kaip Viktorija apie Janiną Degutytę, kaip Dalija apie Viktoriją, taip kiekvienas apie save.
Bet ar kūrybiškumas nėra patirties perdirbimas, perrašymas, perkeitimas? Manau, kad taip.
Bet vienam rašytojui (skaitytojui) priimtinesnis aprašomojo, autentiško, kitam – apmąstomojo, aštrumus apeinančio, nuasmeninto pobūdžio stilius.
Sutinku, kad dvasinė plotmė – patikima priebėga nuo realybės! Bet... gal tik nuėjus sunkius kelius viskas sueina į dvasią? Nebesuvedinėjant sąskaitų, paleidžint į amžinybę...
Kiekviena karta paženklinta savaip. Bet santykinai. Manau, kad, be bendrosios patirties, rašant svarbiausias yra individualus kalbėjimo pasirinkimas (jei Šidlauskas pakalbintų Daliją, daug kas pasirodytų kitaip, ir būtų ne mažiau įdomu.)
Pagaliau neapleidžia ir mintis, kad daugybę rašymų galima suvesti į vieną gryną poezijos eilutę. Kas tiesa, ar yra atsakymai...
Pamąstyti skatinantis tekstas iš puikaus, mintį maitinančio ciklo. Meistriškai suvytos gijos savos patirties, užgriebtas ne buities, o būties horizontas, giluminis visa ko matymas...Visada skaitau su susižavėjimu, o po to lieka alkis - noriu dar...
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2016-02-13 08:27:26
Renkuosi – nekomentuoti, nes neskaičius Daujotytės „Vartų į abi puses" nesmagiai pats sau atrodyčiau. Ar skaitysiu? Nežadau. O už tai, kad štai yra tavo ši esė, ačiū .Esu minėtos trejybės derinys; ir tiesą sakantis, ir meluojantis, ir tylintis.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-02-12 20:34:21
Gera esė.
Sukėlė minčių... pasakysiu ne taip nuosekliai, bet su savo tiesa.
Taurus žodis, pagal savo prasmę turintis būti nepajudinama konstanta... Turėtų būti, bet nėra.
Nesakyk tiesos (...) kalbėdamas apie save neišvengiamai kalbi apie kitus. Kokia tiesa! Ką besakysi, būtinai kam nors pataikysi. Ne tik atpažins, bet dar įsižeis. Savo tiesas tenka valdyti ne tik pratusiai prie nutylėjimų pokario kartai.
Juk kokios paklausios yra neutralios frazės, bendrai nudailinta tiesa, tiesa be turinio...
Nemanau, kad didelis iškrypimas iš dvasios kelio yra kalbėti apie gyvenimo spalvas, neapeinant nė pačių juodžiausių. Be tų spalvų neįsivaizduoju nei žmogaus, nei raštų. Kaip neįsivaizduoju visko tik lyriškuose plevenimuose.
Tuoj pat susigriebiu, kad galbūt per aštru taip, gal reikia pribręsti iki beasmenių, suliteratūrintų apibendrinimų, vien tik šviesaus tobulo pasaulio vaizdo... Man tai dar neįvyko.
Viskas eina pirmyn. Gyvenimas tęsiasi, kas asmeniška – tarsi buvę nebuvę.
Taip, apgalvodamas, išrašydamas patirtis, įžvalgas, bandai išsiaiškinti pirmiausia sau. Kaip Viktorija apie Janiną Degutytę, kaip Dalija apie Viktoriją, taip kiekvienas apie save.
Bet ar kūrybiškumas nėra patirties perdirbimas, perrašymas, perkeitimas? Manau, kad taip.
Bet vienam rašytojui (skaitytojui) priimtinesnis aprašomojo, autentiško, kitam – apmąstomojo, aštrumus apeinančio, nuasmeninto pobūdžio stilius.
Sutinku, kad dvasinė plotmė – patikima priebėga nuo realybės! Bet... gal tik nuėjus sunkius kelius viskas sueina į dvasią? Nebesuvedinėjant sąskaitų, paleidžint į amžinybę...
Kiekviena karta paženklinta savaip. Bet santykinai. Manau, kad, be bendrosios patirties, rašant svarbiausias yra individualus kalbėjimo pasirinkimas (jei Šidlauskas pakalbintų Daliją, daug kas pasirodytų kitaip, ir būtų ne mažiau įdomu.)
Pagaliau neapleidžia ir mintis, kad daugybę rašymų galima suvesti į vieną gryną poezijos eilutę. Kas tiesa, ar yra atsakymai...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2016-02-12 13:29:11
Pamąstyti skatinantis tekstas iš puikaus, mintį maitinančio ciklo. Meistriškai suvytos gijos savos patirties, užgriebtas ne buities, o būties horizontas, giluminis visa ko matymas...Visada skaitau su susižavėjimu, o po to lieka alkis - noriu dar...