← Atgal

Komentarai

Kūrinio nuoroda: https://zaliazole.lt/kuriniai/perziureti/81890

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė

Sukurta: 2015-10-27 07:54:30

Įprotis pagiriamajam žodžiui mažina atidumą ir reiklumą. Eilėraščio idėja graži, tačiau jos raiška vietomis glumina, nes poetika suklumpa, užkliuvusi už  buitinio stiliaus akmenuko - "reik".
Nejauku, kad brangių emocinių santykių praeičiai skirta lemtis - pūti. Ir kodėl apeliuojama į rudenį? Jame niekas nemiršta, tai - brandos metas, klojantis pamatus Gamtos prisikėlimui. Ar ne todėl jis toks pat nuostabus, kaip besilaukianti Moteris?
Atsiprašau, jei nesupratau. Skatinu tik Jūsų kūrinių tobulumą.

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2015-10-23 11:08:27

Nesakyčiau, kad spalvos pradingo – tiesiog reikia laiko:
Reik priprast prie minties, jog ne tu, tačiau rudenys liūdi

Gerai pasakei. Gyvenimo bespalvio nebūna...
O sniego dar nepranašauk.  :)

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2015-10-22 19:20:16

toks gilus ir prasmingas kalbėjimas...

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2015-10-22 11:59:29

Čia ne žodžiais sužaista, čia profesionali lyriška kūryba. Kai darbas geras, kažką daugiau komentuoti neverta.
 

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2015-10-22 11:41:56

Ir lapus (ar žodžius?..) savo virpančiais pirštais dar laiko.

Arba

Ir lapus (ar žodžius?..) savo virpančiais pirštais beplaiksto.

Gražu.

Vartotojas (-a): daliuteisk

Sukurta: 2015-10-22 02:04:00

„...Mūs dangus ir dar medžiai išlieka – tarp jų mudu būsim

Visa, kas buvo – išlieka. Ačiū už nuotaiką